Tokia tvarka, galių subordinacija išmintinga, demokratiška. Seniau dėl universitetų spręsdavo monarchas, dabar – parlamentas. 

Turime ir negeros patirties. 2009 m. anuometinių konservatorių ir liberalų valdomas Seimas įjungė „balsavimo buldozerį“, prastūmė antikonstitucinį Mokslo ir studijų įstatymą. Vieši ekspertų, profsąjungiečių balsai, kurie apdairiai įspėjo, – „trypiate mūsų Konstituciją“, buvo nutildyti to paties buldozerio. Nelemtame įstatyme vėliau LR Konstitucinis teismas aptiko apie 40 pagrindinio šalies įstatymo pažeidimų, įpareigojo juos ištaisyti. Šakinė aukštųjų mokyklų profsąjunga (LAMPSS) bandė viešumoje kelti pagrindinių „buldozerininkų“ atsakomybės klausimą. Svarstyta idėja viešinti „gėdos galeriją“, raginta inicijuoti apkaltą Seime. Veltui. Varnas varnui akies nekerta.

Pagrindinį buldozerininką – G. Steponavičių kartu su bičiuliu E. Masiuliu, panašu, jau nubaudė pats gyvenimas. Kiti aukštojo mokslo politikos „traktorininkai“ pasinaudojo rinkėju užmaršumu, išsisuko arba, kaip V. Stundys, buvo iš didžiosios politikos išbalsuoti. Kur tai matyta, LR Konstituciją sąmoningai sutrypė aukščiausia teisėkūros institucija – Seimas, o kaltų ir atsakingų nėra. Bet mes juos žinome. Vyriausias vadas – A. Kubilius. Pilnam pavardžių sąrašui popieriaus negadinsime.

Jei Lietuva išliks nacionaline valstybe dar bent 40–50 metų, tai minėtą antikonstitucinę universitetų griovimo pseudo-reformą, jos vairininkus nagrinės istorikai ir politologai, nelyginant kokį 1926 m. valstybės perversmą. Kodėl naršoma apysenė istorija?

Pirma, senovės romėnų patarlė moko: „kas nežino savo istorijos, amžinai lieka vaikais“. Antra, bent jau dalis Konstitucijos pažeidimų neištaisyti iki šiol. Trečia, įvyko ne tik formalus Konstitucijos sulaužymas, bet ir gilus aukštojo mokslo sistemos sudarkymas. Jei anuomet aukštojo mokslo reforma bent iš dalies būtų pavykusi, šiandien būtų galima, sukandus dantis, ištarti: „na, sulaužė, užtat išsprendė problemas, sudarė prielaidas universitetų šuoliui į sėkmę, nugalėtojai neteisiami“. Deja, neoliberalizmo chunveibinų reforma nei vienos aukštojo mokslo problemos neišsprendė, jas visas tik pagilino, ne gana to, atvėrė naujus skaudulius.

Kovoje už „krepšelį“ universitetai pavirto pigiomis diplomų parduotuvėmis. Totalus viso ko „surodiklinimas“ sugriovė kūrybą ir mokslininkų partnerystę, paskatino visuotinę konkurenciją, liguistą individualizmą, paviršinę mokslo orientaciją į momentinį rezultatą, į rodiklius ir veiklos imitavimą. Įvyko gabaus jaunimo atgrasymas nuo mokslininko karjeros. Universitetai marginalizuojami ir finansiškai, ir moraliai. Problemų, kurių anksčiau universitetuose bemaž nebuvo visai, staiga radosi labai daug.

Kai kuriuose universitetuose susiformavo autoritarinis valdymo modelis, bemaž rusiško tipo „valdžios vertikalė“ pagal V. Putino pavyzdį. Akademinė bendruomenė nugalinta, įbauginta, paversta protinio darbo kumetynu. Atsirado neskaidrus finansų valdymas, stambios sisteminės korupcijos apraiškos, favoritizmas, saviškių protegavimas pagal partinę liniją ar kitokį priklausymo klanui požymį, mokslininkų persekiojimas už kritiką, susidorojimas su kitaminčiais, panaudojant administracines galias, neskaidrias atestacijas ir pan. LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius konstatavo – aštuoniuose iš 13 valstybinių universitetų aukščiausi valdymo organai suformuoti pažeidžiant teisės aktus...

Viską apvainikavo KTU rektoriaus plagiato skandalas. O juk reformos šauklys buvo. Rodėsi, gulsis žmogelis ant bėgių, už kokybę, tarptautiškumą, už proveržį, už Lietuvos jaunimą... Koks šauklys, tokia ir reforma. Kokia reforma, toks ir trubadūras...

Ketvirta, kas visų pavojingiausia, buldozerininkai vėl agresyviai perša visuomenei savąjį universitetų tinklo reformos šalyje ir Kaune modelį. Verčiau jau atgailautų ir patylėtų.

Atidėkime istorinę refleksiją, grįžkime dabartin. Mokslininkams, profsąjungų lyderiams netinka, nedera girti valdžią. Visgi neįmanoma paneigti fakto, jog dabartinė Seimo dauguma, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas demonstruoja žymiai aukštesnę bendravimo su akademinėmis bendruomenėmis bei interesų grupėmis kultūrą. Sugrįžo demokratinis dialogas, gebėjimas klausytis ir išgirsti. Seimas pasielgė politiškai išmintingai. Nubrėžė bendrą tinklo pertvarkos liniją – universitetų šalyje turi sumažėti, turi įvykti išteklių konsolidacija vardan aukštesnės kokybės. Parlamentas įvardino bendras būsimo tinklo gaires, tačiau, gerbdamas konstitucinę universitetų autonomiją, pabrėžė jų teisę (ir netgi prievolę) dėl konkrečių apsijungimo detalių atsakingai susitarti pačioms aukštosioms mokykloms.

Ką tokiu atveju privalo daryti pilietiški rektoriai, senatai, tarybos, akademinės bendruomenės? Vykdyti Seimo valią: dirbti, pasiraitojus rankoves, susitarti. Ką besakytume, Kaune tatai ir įvyko. Geranoriškai ir sąmoningai buvo sutarta kaip sykis pagal universitetų steigėjo valią. Kaune nelieka kitų universitetų filialų, lieka vienas bendros aprėpties universitetas ir keli specializuoti: sveikatos mokslų ir technologijų.