- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Taip jau susidėliojo gyvenimėlis, kad pastaruoju metu nemažai tenka važinėti tarpmiestiniais autobusais. Nedidelis malonumas, bet su savais pranašumais. Vienas jų – netikėti pokalbiai su pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą matomais bendrakeleiviais.
Pastarosios kelionės metu, kažkur ties Gargždais, su greta sėdėjusia dama kalbėjomės apie emigracijos priežastis. Jos pačios trisdešimtmetė dukra jau kurį laiką gyvena Olandijoje. Dirba pagal profesiją IT srityje iš esmės tą patį, ką anksčiau gyvendama Vilniuje. "Ne dėl pinigų išvažiavo", – sako man ponia, analizuodama buvusius ir esamus dukters finansus.
Anot jos, Vilniuje mergina per mėnesį gaudavo beveik 2 tūkst. eurų, o Amsterdame – apie 4 tūkst. Tačiau svetur dvigubai ar net daugiau kainuoja būsto nuoma, grožio procedūros, tai ir išeina "tas ant to". Dar pasvarstėme, kad gal užsienyje jaunam žmogui veiklos daugiau, bet savaitgalį išėjus pasivaikščioti Vilniaus senamiestyje šis argumentas nebeatrodo įtikinamas. Mano pašnekovė netrukus išlipa, o aš su savo pamąstymais lieku viena.
Ir imu svarstyti, ar tik pagrindinė panašios nefinansinės emigracijos priežastis nėra pagarba? Na, tiksliau, jos nebuvimas, Lietuvoje išsikerojęs it kokia Medūza Gorgonė nuo aukščiausių iki žemiausių hierarchinių sociumo lygmenų. Kad ir valdžia, laikanti savo piliečius adekvačiai nemąstančiais glušiais, kuriuos valdyti galima tik lazda. Draudžiančių įstatymų štampavimas kažkodėl negrindžiamas logika, kad jei žmogus neturi supratimo nepūsti tabako dūmų nėščiai moteriai į nosį, tai vargu ar jam tie draudimai padės. Paskui neįtikėtini darbdavių ir darbuotojų santykiai, kai skelbimuose nieko nejuokina privalumu, o ne norma įvardijamas laiku mokamas atlyginimas. Nes juk pas mus normalu, jei alga vėluoja savaitę – "pasidėk dantis ant lentynėlės, kol mums užsakovas perves avansą". O kur dar labai dažnos situacijos, kai įsidarbini vienam etatui, bet kažkaip nejučia tau užkariama darbelių dar bent pusei?
Ar tik pagrindinė panašios nefinansinės emigracijos priežastis nėra pagarba? Na, tiksliau, jos nebuvimas, Lietuvoje išsikerojęs it kokia Medūza Gorgonė, nuo aukščiausių iki žemiausių hierarchinių sociumo lygių.
Bet skriaudžiami žmonės jaučiasi ne tik kostiumuotų dėdžių ir tetų iš Seimo ar egoisto boso. Greičiausiai čia priežasties ir pasekmės ryšys, noras kiek įmanoma atsigriebti ant silpnesnio, nes nepagarba keliauja toliau. Pažvelkim į diskusijų skiltis po populiaresniais straipsniais. Balažin kodėl apskritai tai vadinasi diskusija, juk jų dalyviams, užuot sakius: "Ne visai sutinku su jūsų nuomone, nes…", kur kas mieliau bliauti: "Nusišneka, debilas!" Lengva pasiūlyti kitos orientacijos žmogui "susideginti" ar kitokios religijos asmenį paraginti "valint iš kur atvykęs, babajau", nors anas tau nei savų maldų, nei penio delnan nebruka. Galų gale, net ir su pačiais artimiausiais neretai elgiamės taip, lyg šie būtų mums kažkuo prasikaltę. Pavyzdžiui, mane visad stebina moterys, verkiančios, kad vyras išėjo pas kitą, nors pačios dešimtmetį sutuoktinį ujo "gražiausiais" epitetais: nuo nevykėlio iki mazgotės.
Tai štai, man, regis, kažkas panašaus su ta emigracija ir vyksta. Taip, yra tikrai nemažas procentas tokių, kurie iškeliauja tiesiog dėl uždarbio. Bet šįkart ne apie juos. Neretas jaunas žmogus neapsikenčia ne atlyginimų skirtumų Lietuvoje ir svetur, o nuolatinio jausmo, kad iš jo šaipomasi. Vyresnioji karta galbūt dėl istorinių aplinkybių ir karčios patirties yra linkusi pakentėti, o jaunimas pagalvoja: "O man gyventi tai šiandien reikia." Ir išeina. Pabėga ne tik nuo nemylinčios antros pusės, bet ir iš šalies, kur nesijaučia gerbiamas ir vertinamas.
Jokiu būdu netvirtinu, kad kitur viskas rožėmis klota. Galbūt kartais išvykusieji vėliau ir gailisi, tik išdidumas neleidžia to pripažinti. Tačiau žmonės tokios jau būtybės – drąsesni išeina iš ten, kur jaučiasi nelaimingi. Jei tik yra šansas, kad galbūt bus geriau. Šeimos santykiuose kitą žmogų vargiai pakeisi, bet, kalbant apie gimtinę, kažin ar protingas sprendimas iškart trenkti sau pavymui durimis. Tikėdami, kad gyvename ne "zonoje", kur pagarbą reikia užsitarnauti, o a priori suteikti kiekvienam, kol šis neįrodė jos nevertas, galime gyventi geriau. Savo šalį pakeisti galime, nes ji ir yra mes. Ir tai pradėti daryti galime kiekvienas. Kaip dainavo Michaelas Jacksonas, nuo žmogaus veidrodyje.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...
-
Velnio sėkla televizijoje8
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...