Quantcast

Prieraišumas svarbus ne tik vaikystėje

Prieraišumas, arba prisirišimas, populiariai apibūdinamas kaip atsidavimas, meilė, rūpestis. Kartais ši sąvoka naudojama ir neigiamam santykiui apibūdinti, tokiam kaip reikalavimas būti kartu, baimė atsitraukti nuo mylimo asmens, didelis pavydas.

Kodėl būtina apie tai kalbėti

Prieraišumo sąvoką ir teoriją apie prieraišumą XX a. sukūrė anglų mokslininkas Johnas Bowlby. Jo nuomone, prieraišumas formuojasi nuo gimimo iki antrųjų gyvenimo metų, o vystosi visą gyvenimą, t. y. gali keistis bėgant metams ir įgyjant patirties.

Suaugusiojo gyvenime prisirišimas išlieka kaip svarbus santykių tarp žmonių aspektas, o ne vaikiško elgesio dalis. Dalis žmonių, jau būdami suaugę, vis neužmezga nuolatinių, artimų santykių, neranda partnerio, nes bijo su kuo nors suartėti.

Štai šešerių metų berniuko, turinčio sunkumų bendraujant darželyje su kitais vaikais ir auklėtojomis, pavyzdys. Jis supykęs kandžioja kitus vaikus, rėkia, spardosi. Toks elgesys jį išskiria iš bendraamžių, nes šešerių metų amžiaus vaikai geba geriau valdyti savo stiprias emocijas.

Jo gyvenimo istorijoje dalyvauja ir dalyvavo daug žmonių, tačiau nė vienas nebuvo pakankamai arti: tėvai daug keliauja darbo reikalais po pasaulį, kol buvo kūdikis, juo rūpinosi dvi auklės ir iki šešerių metų jis jau buvo lankęs tris darželius. Ši istorija ir paskatino rašyti apie prieraišumo svarbą santykiams vaikystėje ir tapus suaugusiuoju.

Jau nuo gimimo vaiko elgesys ir tokios jo formos, kaip čiulpimas, sekimas akimis, šypsena, verkimas, susiformavusios vykstant evoliucijai, leidžia jam prisikviesti suaugusį žmogų, padėsiantį išgyventi (nesušalti, nemirti iš bado, bendrauti). Į kūdikio šypseną, verkimą, rėkimą besirūpinantis asmuo atsiliepia šypsena, kalbinimu, prisilietimu, nešiojimu. Taip užsimezga vaiko ir juo besirūpinančio asmens ryšys, kuris, vaikui augant, tampa jo santykių su kitais palaikymo būdu ir vadinamas prieraišumo stiliumi.

Mūsų visuomenėje įprasta, kad kūdikiu nuolat besirūpinantis asmuo yra mama. Tačiau juo gali būti ir tėtis, išėjęs vaiko auginimo atostogų ar nuolat su kūdikiu būnanti auklė. Svarbu, kad vaiko gyvenime būtų toks nuolatinis asmuo.

Skirtingi etapai

Prieraišumo vystymasis prasideda labai anksti ir pereina keletą etapų. Pirmieji du vaiko gyvenimo mėnesiai vadinami priešprieraišumo stadija. Tuomet kūdikis rodo įvairius signalus: prisiglaudžia, siekia, seka akimis. Suaugęs kūdikiu besirūpinantis asmuo dažniausiai į tokį elgesį atsiliepia priglausdamas, kalbindamas, rodydamas. Tuo laikotarpiu kūdikis dar neišskiria vieno asmens kaip paties svarbiausio ir į visus jam dėmesį rodančius žmones reaguoja vienodai.

Laikotarpis nuo dviejų iki septynių mėnesių vadinamas prieraišumo vystymosi stadija. Kūdikis pradeda atskirti nuolat juo besirūpinantį asmenį nuo kitų žmonių, todėl pažįstamiems žmonėms lengviau sukelti kūdikio šypseną ar rankų tiesimą, tačiau jis ramiai leidžiasi paimamas ant rankų ir atėjusios aplankyti mamos draugės.

Aiškus prieraišumas būdingas vaikui nuo septynių mėnesių iki dvejų metų. Tuomet jis jau stipriai prisirišęs prie jam artimų asmenų ir jaučia didelį stresą susidarius situacijoms, kai nuo jų atsiskiria. Tokio amžiaus vaikas tampa neramus ir pradeda verkti mamai nuėjus į kitą kambarį arba kai jį pakalbina nepažįstamas žmogus.

Vienų metų amžiaus vaikų mamos dažnai guodžiasi viena kitai, kad nė akimirkos negali atsitraukti nuo savo vaiko, nes šis į tai reaguoja verkimu. Šiuo etapu yra normalu, kad vaikas taip audringai reaguoja į mamos atsitraukimą ir džiaugiasi jai sugrįžus. Mama ir tėtis turėtų nebijoti tokių vaiko reakcijų, nes jos vaikui augant išnyksta. Mamai reikėtų sunerimti, jei vaikas niekaip nereaguoja į jos išėjimą ir nerodo jokių emocijų jai sugrįžus arba yra labai sudirgęs jai sugrįžus, mamai sunku greitai jį nuraminti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių