– Tas žodžių junginys jums – tarsi kelrodė žvaigždė, sufleruojanti, kad į ryšį su žmonėmis turite eiti per meilę. Kasdien savo darbe, šeimoje atiduodate daug meilės energijos. Iš kur pati jos semiatės?

– Yra toks dėsnis – kiek atiduodi, tiek ir gauni atgal. Vyksta abipusiai mainai: aš ir duodu, ir gaunu, ir bandau palaikyti pusiausvyrą – tiek judėjimo su žmonėmis, tiek ir judėjimo savo viduje. O kartais tiesiog sėdžiu. Mano fizinis kūnas nejuda, bet labai įdomu stebėti, kaip juda mano mintys, koks mano širdies pulsas, kokia kraujotaka. Tai irgi yra judesiai, tik jau mano vidinio pasaulio.

– Suprantu, kad meilė šokiui jumyse gyvena nuo pat vaikystės. Gal pasidalytumėte, kokia vis dėlto buvo to kelio pradžia?

– Savo šokio kelionę pradėjau gana seniai. Kaip ir visos mergaitės, nuo mažumės šokau. Tik niekada nemaniau, kad būtent šokis ilgainiui taps mano specialybe, mano darbu ir mano hobiu (juokiasi).

Vaikystėje lankiau tautinius, vėliau – pramoginius šokius. Dėl partnerio traumos pastaruosius teko mesti. O kadangi vis tiek labai norėjau šokti, nuėjau į šiuolaikinius išraiškos šokius. Aplinkybės susidėliojo taip, kad Kaune atsidarė vegetariško maisto restoranas "Radharanė". Jo savininkė Rasa pasiūlė man su drauge sukurti kokį nors indišką šokį jo atidarymui. Prisižiūrėjom "YouTube" visokių linksmų filmukų ir šokį sukūrėme, svečius per atidarymą palinksminome.

– Bet viskas juk tuo nesibaigė: kažkas jus toje indiško šokio filosofijoje sudomino kur kas rimčiau?

– Iš tiesų labai juo susidomėjome… Ėmėme ieškoti, kas profesionaliau to meno galėtų pamokyti. Artimiausia vieta buvo Ryga. Tad kartą per mėnesį važiuodavome su drauge į kaimyninę Latviją ir mokėmės bharatanatyam – klasikinio indiško šokio. Tuomet man buvo gal aštuoniolika.

– Bet juk pati rimčiausia draugystė su indišku šokiu gimė tada, kai Vilniuje sutikote savo mokytoją?

– Taip... Į Vilnių atvyko mokytoja iš Pietų Indijos – dr. Rajyashree Ramesh. Šiandien ji yra viena iš unikaliausių klasikinio indiško šokio tradicijos mokytojų pasaulyje. Gimusi ir augusi Pietų Indijoje, tačiau jau nuo 1977 m. gyvenanti ir dirbanti Berlyne.

Galimybės: euritmija padeda atkurti pusiausvyrą žmogaus viduje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių nuėjau į jos koncertą Vilniaus universiteto salėje. Kai pamačiau ją šokančią, ašaros iš akių ėmė riedėti – taip stipriai tas šokis palietė širdį. Išsyk po koncerto prie jos priėjau ir pasiprašiau į mokines. Iš pradžių ji paklausė, ar žinau, kas tie indiški šokiai. Pamenu, didžiuodamasi atsakiau, kad juos pati šoku. Tuomet mokytoja iškėlė man vieną vienintelę sąlygą – kad viską, ką iki šiol žinojau apie bharatanatyam – klasikinį indišką šokį, pamirščiau. Muziką, kostiumus, judesius, kuriuos žinojau, – viską ištrinčiau iš atminties ir pradėčiau mokytis nuo nulio.

– Ar dėl tokio mokytojos noro neįsižeidėte? Kodėl ji taip pasakė?

– Turbūt kiekvienas mokytojas turi savo metodiką. Ir jei žmogus nori tuo menu užsiimti profesionaliai (ne šiaip vieną kokį šokį išmokti), tuomet jis privalo mokytis jo iš pagrindų. Ilgai nesvarsčiusi sutikau su jos sąlyga. Dr. R.Ramesh kartkartėmis atvažiuodavo į Lietuvą. Kartais ir mes nuvykdavome pas ją į Berlyną.

Taigi šiuo metu esu profesionali bharatanatyam šokėja, surengusi arangetram – baigiamojo egzamino solinį koncertą, kurio trukmė – net dvi valandos. Tai ilgus bharatanatyam repertuaro mokymosi metus vainikuojantis pasirodymas, kurio metu debiutuojantis šokėjas pademonstruoja įgytą šokio technikos išmanymą, emocinės perdavos įgūdžius, ritmo pajautą ir fizinę ištvermę.

Nelengva Vakarų kultūros žmogui išmokti tų subtilių rankų gestų, judesių, tam tikrų veido išraiškų. Tai, kas vyksta indiško šokio metu, iš dalies labai panašu į gestų kalbą.

– Žinau, kad indiškas šokis – ne vienintelė jūsų aistra. Ir kad ieškoti kitokių judesio formų jus paskatino jaunėlio sūnaus Adomo liga?

– Apie šeimą norėčiau kalbėti tik tiek, kiek tai liečia mano pasiryžimą dar daugiau gilintis į judesio filosofiją, jos terapinę praktiką. Turiu nuostabų vyrą Darių – ne šokėją, bet reklamos specialistą (juokiasi) ir du puikius sūnus. Septintokas Matas žaidžia krepšinį, o ketvirtokas Adomas daug juda, šoka, vaidina namuose. Jaunėlis kuria savo siužetinius spektaklius, juos filmuoja. Adomas turi raidos sutrikimą, kurį, įtariame,  gavo nuo skiepo būdamas maždaug pusantrų metukų.

Sūnelis gimė sveikas ir stiprus. Išsyk paskiepijus berniukas smarkiai susirgo – paralyžiavo kūnelį. Tapo sunku valdyti galūnes, pirštukai drebėjo; akytės lakstė į visas puses, liežuvis tapo nevaldomas. Medikai įvardijo tai opsoklonus-myoclonus sindromu. Gydymo hormonais atsisakėme ir nusprendėme kliautis ne tradiciniu Vakarų gydymu, bet tuo netradiciniu, kuriam jau keli tūkstančiai metų. Tebebandome ir toliau. Naudojame fitoterapiją, ajurvedą, bioenergetiką, gyvūnų terapiją. Viso šito sunkaus darbo rezultatas – Adomas eina į ketvirtą klasę ir puikiai rašo, deklamuoja eilėraščius. Sunkiausia jam šiuo metu aiškiai kalbėti, tad lankosi pas logopedą.

Kodėl visa tai pasakoju? Nes jaunėlio gyvenimo iššūkiai manyje paskatino labai stiprų norą leistis į fizinio kūno judesio kelionę. Tik jau kur kas profesionaliau. Aišku, mano domėjimasis judesiu buvo ir iki Adomo gimimo, bet jo liga mane užvedė. Tarsi patvirtino mintį, kad dabar aš turiu drąsiai eiti iki galo –  sužinoti viską apie judesį ir dar daugiau, kad galėčiau pagelbėti savo sūnui.

– Ir tada ėmėte studijuoti kūno judesio terapiją, kurios sužavėta net pakeitėte savo pirminę profesiją?

– Panašiai taip ir buvo. Esu baigusi dizainą ir dirbusi stiliste vienoje Lietuvos–Belgijos įmonėje. Bet tuo metu toji šokio aistra, judesys mane tiek užvaldė, kad ryžausi jam atsiduoti. Pradėjau studijuoti euritmiją – visiškai jauną meno šaką, kur judesio kalba jungiama su šokiu, muzika, poezija, teatru, kalbos garsais ir net geometrinėmis formomis.

Šiais metais (po penkerių studijų metų) baigiamuosius darbus rašome dešimt būsimųjų euritmijos mokytojų. Iš esmės ta meno šaka susijusi ne tiek su fiziniu žmogaus kūnu, kiek su jo gyvybiniu eteriniu kūnu. Euritmija – graikų kilmės žodis, kuris reiškia gražų, darnų, ritmingą judesį. Kitas euritmijos apibrėžimas – matomi garsai, t.y. kai mes judesiu, kūnu išreiškiame garsus. Jos pradininkas − austrų filosofas, antroposofijos ir Valdorfo pedagogikos įkūrėjas Rudolfas Steineris.

– Šiandien euritmija taikoma jau ir Lietuvoje. Minėjote, kad mokote vaikus euritmijos Kauno Valdorfo mokykloje?

– Taip. Kad geriau suvoktumėte, kas tai yra, patikslinsiu, jog egzistuoja muzikinė euritmija, kai rodome muzikos instrumentais atliekamus garsus, kūrinius. Arba kalbos euritmija, kai judame pagal žmogaus balsą, tekstą, eilėraščius. Kiekvienas garsas savyje talpina tam tikrą judesio kokybę.

Euritmija gali būti gydančioji, kuri atliekama vienam žmogui. Tai tam tikri gydantys pratimai, atkuriantys žmogaus viduje pusiausvyrą.

Ir, žinoma, euritmija gali būti naudojama pedagogikoje, dirbant su vaikais. Tuomet bus ritmingas, darnus, harmoningas judesys klasėje. Tai fizinio aktyvumo pamoka, kurioje sujungtas judesys, mankšta, fiziniai pratimai, atliekami drauge su muzika, eilėraščiais. Be meninio aspekto, čia dar labai svarbus socialinis, t.y. kokybiškas, vaikų bendravimas, vienas kito pajautimas. Per euritmijos pamoką vaikas vienu metu mokosi sujungti savyje tris dalykus: aš – judantis, aš – mąstantis ir aš – jaučiantis.

Dar yra socialinė euritmija, skirta suaugusiesiems. Pagrindinis tikslas – į darną suvesti tam tikrą žmonių grupę. Judant, žaidžiant įvairius ritminius žaidimus, kad tarp jų įvyktų kažkoks susistygavimas. Ir paskutinė euritmijos rūšis – meninė, kuri atliekama scenoje su žiūrovu ir atlikėjais.

– Esate ne tik euritmijos, bet dar ir kūno judesio terapijos specialistė. Gal jūsų veikla kažkuo primena psichoterapeuto konsultaciją – tik jau su kur kas didesniu kabinetu, skirtu judesiui?

– Iš tiesų tai kažkas panašaus. Su psichoterapeutu jūs kalbėtumėtės per mąstymą ir žodį, o pas mane jūs tai darytumėte per judesį ir kūną. Bandytume atrasti stipriąsias jūsų puses, o silpnąsias pastiprintume.

– Didžiausia šių dienų psichoterapeuto problema – depresija, o su kokiais nusiskundimais žmonės ateina pas kūno judesio terapeutą?

– Pas mane ateina žmonės, kurie jaučia kažkokius nepatogumus savo kūne – įtampą, skausmą, tempimą, veržimą, svaigimą. Ir tie pacientai jau paprastai būna išsamiai mediciniškai ištirti, tačiau atsidūrę lyg užburtame rate – simptomų sumažėję, bet jaučia, kad negalavimo priežastis neatrasta, nepaliesta.

Psichosomatinės terapijos praktikų metu pacientas mokomas sąmoningai jausti ir suprasti savo kūno siunčiamus signalus. Tai holistinis, visuminis patyrimas, galintis papildyti tradicinės medicinos gydymo metodus arba sveikatos palaikymo praktikas. Atsakymai gali slypėti visur – tai ir fizinės, ir emocinės traumos, kurios neleidžia žmogui komfortiškai jaustis kasdieniniame gyvenime. Jos sukelia nemigą, nerimą, valgymo sutrikimus.

Pamokos: vis toliau ir giliau žengti klasikinio indiško šokio pažinimo keliu Justinai padeda mokytoja iš Pietų Indijos – dr. Rajyashree Ramesh. / Asmeninio archyvo nuotr.

Todėl kūno judesio terapeutui tenka su tuo žmogumi sąmoningai keliauti į visus jo gyvenimo potyrius, pojūčius, prisiminimus ir bandyti atkasti, kas ir prie ko. Judesio terapeutas gali nusiųsti žmogų ir pas kitą specialistą – tarkim, kineziterapeutą, kad šis pastiprintų tam tikrą raumenų grupę. Arba pasiūlyti lankyti baseiną, išbandyti kokią nors kvėpavimo praktiką.

Smagu, kad palaikome ryšį ir su tradiciniu gydymu, ir kad į tradicinę mediciną vis labiau integruojami meno, judesio, muzikos terapeutai ar jogos instruktoriai.

– Trumpam vėl sugrįžkime prie indiško klasikinio šokio. Mačiau, kad esate nusifilmavusi Edgaro Lubio vaizdo klipe "Baltas tigras". Kur dar jus galima išvysti šokančią?

– Kur mane pakviečia, ten aš ir šoku. Nebūtinai vien klasikinį indišką šokį. Beje, jo mylėtojams Lietuvoje organizuojamas klasikinio indiško meno festivalis. Ten ir pačios šokame, ir profesionalius šokėjus iš kitų šalių į svečius kviečiamės. Lietuvoje mūsų tikrai nėra daug. Užtektų dviejų rankų pirštų suskaičiuoti.

– Lietuviams nepatinka indiški šokiai? Juk pamenu, tikrai buvo laikai, kai indiški filmai viešpatavo kino teatrų ekranuose…

– Manau, kad esmė – šio šokio sudėtingumas. Nelengva Vakarų kultūros žmogui išmokti tų subtilių rankų gestų, judesių, tam tikrų veido išraiškų. Tai, kas vyksta indiško šokio metu, iš dalies labai panašu į gestų kalbą. Bet drauge tai ir kūno kalba. Nes mudra gali būti ir visa kūno pozicija. Rankų pirštai turi tam tikras reikšmes, simbolius. Be jų dar labai svarbi šokėjo veido išraiška – abhinaya – akių žvilgsnis ir pati sielos jausena. Su tam tikrais rankų gestais mes, šokėjos, tarsi įjungiame savyje tam tikrą emociją. Tampame pasakotojomis, kurios sugeba labai greitai įsikūnyti iš vieno personažo į kitą. Čia aš rodau paukštį ir esu paukštis, čia aš rodau dangų ir šviečiančią saulę, o čia rodau merginą, kuri išsigandusi slepiasi nuo lietaus ir t.t.

Klasikiniai Indijos šokiai yra ilgi, nes jie turi įvesti žiūrovą į tam tikrą atmosferą, tam tikrą siužetą. Maža to, istorijos pasakojimas dar yra derinamas su švariu geometriniu šokiu, kurio metu pėdomis atkartojamas gražus ritmas ir taisyklinga kūno geometrija – vertikalios, horizontalios, įstrižos linijos. Žmogaus kūnas šokio metu dėliojasi tarsi mandala.

– Kadangi jau seniai praktikuojate indišką klasikinį šokį, gal ir pati indų filosofija, Vedų žinios randa platesnį atgarsį jūsų šeimoje?

– Žinoma. Tai nėra tik šokis… Tai apima visą mano ir mano šeimos gyvenimo būdą. Mes rūpinamės savo fiziniais kūnais – prižiūrime jų švarą, tvirtumą, ištvermę. Mudu su vyru ne tik patys laikomės tos vidinės ir išorinės švaros, bet savo pavyzdžiu mokome ir vaikus. Žiūrime, ką dedame į burną. Stengiamės valgyti švarų, šviežią, gerai subalansuotą maistą. Nors su vyru esame vegetarai, mūsų vaikai turi laisvą pasirinkimą, kaip maitintis.

Kasdien praktikuojame vienokį ar kitokį judesį, tempimo, ištvermės pratimus, sportą, mankštą, jogą, kvėpavimą. Tai domina ne tik mane, bet ir mano vyrą, vaikus. Juk kas yra vaikai? Tobuli suaugusiųjų veiksmų skenuotojai. Jei tėvai juda – vaikai irgi judės. Aš visai nereikalauju iš savo berniukų, kad jie eitų šokio keliu. Tai mano kryptis – tegul jie pasirenka savąją. Galbūt kažkam patiks pabėgioti, paminti dviratį ar žaisti krepšinį – tai ir daro mano vyresnėlis sūnus.

– Ar visi tie šokiai – judesio terapija, euritmija, klasikinis indiškas šokis – jūsų gyvenime užima po vienodą širdies dalelę? Galbūt kažkuris vienas jų yra pats svarbiausias?

– Jei atvirai, tai pats gardžiausias gyvenimo pyragas man yra judesys, kurį aš bandau suvokti ir nagrinėti pasirinkdama skirtingas priemones – indišką šokį, euritmiją, judesio terapiją. Bet jei labai atvirai, iš esmės mane domina pats judesys. Turiu daug su juo susijusių klausimų. Kodėl žmogus ryte keliasi iš lovos? Kas verčia jo kojas, rankas judėti? Kodėl žmonės juda skirtingai? Be galo mėgstu visa tai analizuoti. Daryti praktikas, eksperimentus. Ir, aišku, viską užsirašyti, fiksuoti. Stebiu save, namiškius, vaikus mokykloje, žmones, kuriems vedu judesio terapiją. Stebiu ir mokausi.