Visi esame patyrę, kad kai išsiverkiame, po asmeninės netekties ar tiesiog po įtemptos dienos, pasijuntame geriau ir į viską pažvelgiame kitaip. Tačiau kodėl verkti gerai? Ar visada ašaros pagerina savijautą?

JAV psichologai Jonathanas Rottenbergas ir Laurenas Bylsma išanalizavę 3 tūkst. žmonių verksmo "ataskaitas" nustatė, kad verkimo nauda priklauso tik nuo to, kur ir kada ašarota.

Pasak mokslininkų, daugumai išsiverkusių žmonių pagerėjo nuotaika, o kas dešimtas pasijuto blogiau. Apklausa taip pat parodė, kad "verksniai", juntantys socialinę paramą, dažniau teigdavo, kad nuotaika pasitaisė.

Iki šiol tyrimai ne visuomet gebėdavo pateikti aiškų verksmo naudos vaizdą, mat rezultatai neretai priklausydavo nuo to, kaip tai buvo tiriama. Laboratorijoje verkę savanoriai dažnai nenurodė, jog pasijuto geriau. Paprastai tokių eksperimentų dalyviai netgi pasijunta blogiau. Galbūt taip atsitinka dėl paties tyrimo keliamos įtampos, nes žmogus stebimas. Tai sukelia neigiamas emocijas (drovėjimąsi, sutrikimą), o jos neutralizuoja teigiamą verksmo poveikį.

Tačiau šie laboratoriniai tyrimai suteikė įdomios informacijos apie fizinį verksmo efektą. Ašarojant fiksuojami nusiraminimo požymiai, pavyzdžiui, sulėtėja kvėpavimas, tačiau verkiantis žmogus patiria ir nemažai nemalonios įtampos bei jaudinasi: greičiau plaka širdis, daugiau prakaituojama. Įdomu, kad fizinis nusiraminimas paprastai trunka ilgiau nei nemalonus sudirgimas. Be to, raminamasis poveikis gali pasireikšti vėliau ir užgožti įtampos reakciją, dėl to žmonės paprastai prisimena tik maloniąją verksmo pusę.

Tyrimas parodė, kad verksmo poveikis priklauso ir nuo to, kas lieja ašaras. Pavyzdžiui, nerimą ar nuotaikos sutrikimus patiriantys žmonės rečiau pajunta teigiamą verksmo efektą. Be to, tie, kurie nesupranta savo emocijų ir neteikia joms jokios reikšmės, išsiverkę dažniausiai pasijunta dar blogiau.