2009-ųjų verslo gelbėjimo plano pamokos

Pasirengimas krizėms vėluoja

Kai kas nesikeičia – Lietuva vis tikisi, kad mus pasaulinės negandos aplenks. Dabar vylėmės, kad pro šalį praslinks koronovirusas, tad nuo jo protrūkio pradžios Kinijoje per beveik tris mėnesius nesugebėjome parengti būtinų apsaugos ir kitų priemonių.

Lygiai taip pat 2008-ųjų antroje pusėje, pasaulyje jau pradėjus ryškėti artėjančios ekonominės ir finansinės krizės ženklams, Lietuva dar švaistėsi viešaisiais pinigais ir pažadais kelti algas. Artėjo Seimo rinkimai, ir tai tuometei socialdemokratų valdžiai atrodė pakankama priežastis slėpti informaciją apie artėjantį sunkmetį.

Vos pradėjusi dirbti nauja, jau konservatorių lyderiaujama Vyriausybė nebeturėjo laiko ilgai svarstyti ir analizuoti – buvo priversta imtis priemonių neatidėliodama, tad kartais ir klysdama. Jau ir krizei pasibaigus, daug metų diskutuota, ar sunkmetį būtume atlaikę lengviau, jei būtų kreiptasi pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Tačiau Vyriausybė nutarė kapanotis iš krizės pati: ėmėsi naktinės mokesčių reformos, nuo kurios nukentėjo verslas, bet šalia to 2009 m. pradžioje patvirtino ir Ekonomikos skatinimo planą, kuris turėjo padėti verslui atsilaikyti.

Prie tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio kabineto buvo pakabintas didžiulis ekranas, kuriame kiekvieną dieną atnaujinama informacija apie paramos verslui plano įgyvendinimą: kiek dar skirta pinigų, kiek pasistūmėta įgyvendinant plane numatytas priemones. Tokia informacija kasdien buvo atnaujinama ir specialiai tam sukurtame portale.

Įsteigus specialų fondą ir į šalies infrastruktūrą investavus 2 mlrd. ar daugiau eurų, būtų galima iš esmės pakeisti ekonomikos pulsą.

Apie 5 mlrd. litų injekciją

"2009 m. Ekonomikos skatinimo planas davė naudos. Beveik 20 tūkst. įmonių gavo paramą, tam buvo skirta apie 5 mlrd. litų injekcija. Tačiau planuota ją skirti per metus, bet realiai tai įvyko per dvejus. Pagrindinė priežastis – bankai nenorėjo skolinti", – šiandien sako vienas anų metų ekonomikos gelbėjimo plano tėvų, dabartinis Seimo narys D.Kreivys.

Jis primena, kad 2008 m. pabaigoje ir 2009 m. pradžioje Vyriausybė rengė du planus: vieną – fiskalinės drausmės taupymo, kitą – ekonomikos skatinimo. "Eurą buvome pramiegoję, valstybės biudžete – skylės. Fiskalinė situacija buvo daugiau nei bloga, tad niekas neskolino. Dabar jau turime eurą ir sukauptų rezervų. Tai visiškai keičia situaciją, leidžia skolintis, nors ir dabar skolinimosi palūkanos tikrai kils", – mano D.Kreivys.

Dainius Kreivys

Nors anuomet krizė buvo kitokia, tad kitokios, nei dabar, buvo ir jo priemonės, bet yra ir panašumų. Ir anuomet, ir dabar Vyriausybė imasi priemonių įmonių likvidumui užtikrinti.

"2009–2010 m. daugybė įmonių pasinaudojo mokesčių atidėjimu, ir tai leido joms išgyventi. Skyrėme pinigų smulkiajam ir vidutiniam verslui kredituoti, kuris vyko per Lietuvoje veikiančius bankus. Teko nuolat kviestis bankų atstovus į ministeriją, aiškintis, kiek jie skyrė pinigų ir kodėl tik tiek. Tai buvo gana sunkūs pokalbiai. Garantijos, palūkanų kompensavimas – šios priemonės suveikė neblogai. Neblogai vykdyta viešųjų pastatų renovavimo programa, tačiau buvo visai įstrigęs daugiabučių namų renovavimas", – daugiau sėkmių nei nesėkmių vardija tuometis ūkio ministras.

Smaigalys – ne ten

Ne taip gerai 2009-ųjų krizės įveikimo plano rezultatus vertina ne jo autoriai, o kiti ekspertai. "Per mažai ir per vėlai", – įsitikinęs viešosios įstaigos "Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai" valdybos pirmininkas dr. Klaudijus Maniokas.

Paramos smaigalys buvo nukreiptas į renovaciją, tikėtasi, kad tai išjudins statybų verslą, kuris atrodė labiausiai nukentėsiantis sektorius. Bet tai visiškai nepavyko, nes pasirodė, kad turėti pinigų renovacijai neužtenka – reikia ir teisinių priemonių, ir kad gyventojai tuo patikėtų. Dėl teisinių ir organizacinių priežasčių sunkiausiais recesijos metais nebuvo renovuotas nė vienas namas, pinigai pragulėjo nepanaudoti.

Bedarbių mokymas buvo gana beprasmis, nes traukėsi paklausa.

Tarp pranašumų – buvo dėta pastangų įmonių likvidumui išsaugoti teikiant garantijas iš INVEGA, ir tai pasitvirtino.

"Bet rimtų paklausos skatinimo priemonių stigo tada, stinga ir dabar. Anuomet trūko pinigų ir patirties. Dabar pinigų yra, o dėl patirties nesu įsitikinęs", – sako K.Maniokas.

Nors, jo nuomone, didžioji 2009 m. verslo paramos plano dalis nebuvo labai sėkminga, bet pripažįsta, kad anuomet nebuvo ir galimybių rimtam finansiniam stimului, nes pasiskolinti buvo labai sunku. Bankuose buvo milžiniškos palūkanos, o ES struktūrinių fondų nepavyko taip greitai atpalaiduoti, nes galioja griežtos taisyklės.

Reikalinga, bet neveiksminga

Kritiškai ekonomikos gaivinimo plano pagalbą smulkiajam ir vidutiniam verslui per pirmus jo įgyvendinimo metus įvertino ir Valstybės kontrolė.

"Plano priemonės iš esmės buvo svarbios ir reikalingos, tačiau, esant ekonominei krizei, jos yra nepakankamai veiksmingos dėl per ilgai trunkančio jų įgyvendinimo ir palyginti nedidelių verslą pasiekusių kreditų sumų", – audito išvadas anuomet apibendrino tuometė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Valstybės auditoriai gyrė Vyriausybės siekį plėsti verslo finansavimo galimybes – buvo numatyta bankams skirti papildomų piniginių išteklių, kuriuos jie turėjo skolinti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams. Tuo tikslu buvo numatyta teikti paskolas, valstybės garantijas už paskolas ir iš dalies kompensuoti paskolų palūkanas. Tačiau iš Ekonomikos skatinimo plane verslo galimybėms išplėsti numatytų 2,1 mlrd. litų 2009 m. ūkio ministro įsakymais paskirstyta 1,2 mlrd., o rinką faktiškai pasiekė 155 mln. litų. Šios priemonės patenkino tik labai nedidelę kreditų poreikio dalį ir negalėjo atstoti bankų skolinimo sumažėjimo, kuris 2009 m. sudarė apie 5 mlrd. litų. Valstybės kontrolė konstatavo, kad šių priemonių sukurta nauda negalėjo iš esmės pakeisti bendros ekonominės padėties Lietuvoje.

Siekdama gerinti verslo sąlygas Vyriausybė buvo įsipareigojusi iki 2011 m. pabaigos nacionalinę administracinę naštą verslui sumažinti 30 proc. – naikinti nebūtinus teisės aktus, mažinti besidubliuojančių ir kontroliuojančių institucijų skaičių, sumažinti verslininkų išlaidas mokesčių, darbo santykių, statistikos ir kitose srityse. Tačiau, valstybės auditorių įsitikinimu, verslo aplinka keitėsi per lėtai.

Išanalizavę plano įtaką darbo vietoms išsaugoti auditoriai konstatavo, kad ji buvo minimali, nes plane numatyti tikslai nebuvo pasiekti – priemonės nesustabdė didėjančio įmonių bankrotų skaičiaus ir spartaus nedarbo augimo.

Gelbėjimo planas – ne mėnesiui

Lyginant su 2009 m. ekonomikos gaivinimo planu, didžiausias skirtumas, kad dabar didesnės finansinės galimybės, nėra problemų skolintis, valstybė yra sukaupusi rezervų.

Daugelis Vyriausybės patvirtinto ekonomikos skatinimo plano priemonių, K.Manioko vertinimu, teisingos, tačiau trūksta detalių esminiam dalykui – ilgalaikiam paklausos skatinimui, kas lemtų ir ilgalaikį plano poveikį.

"Krizė užsitęs, jau niekas nebemano, kad čia savaičių ar mėnesio klausimas. Taip, reikia padėti žmonėms atsilaikyti keletą pirmų mėnesių, bet reikia projektuoti ir pusmečio, metų ar net kelerių metų perspektyvą, galvoti apie ilgalaikį paklausos skatinimą. Tai, kad žmonėms bus iš dalies kompensuotas prarastas atlyginimas, juos išgelbės tik artimiausiu metu. Valstybė gali daryti daugiau per įvairius didelius projektus", – įsitikinęs K.Maniokas.

Klaudijus Maniokas

Jo manymu, praeitos krizės pamokas galima panaudoti visų pirma pagreitinant investavimo procesą. Dalis šio ES finansinio laikotarpio struktūrinių fondų lėšų judėjo, deja, gana lėtai, nors pernai ir buvo nedidelis progresas. Tad, K.Manioko įsitikinimu, reikia dėti maksimalias pastangas, kad tie pinigai pajudėtų.

"Reikia atleisti varžtus, peržiūrėti procedūras, skelbti kuo įmanoma daugiau konkursų ateičiai numatytiems projektams, naudoti pinigus anksčiau, nei kad buvo numatyta. Tačiau tam reikia valstybės administracinių gebėjimų, bet šiuo aspektu ankstesnės krizės pamokos galėjo būti išmoktos, tačiau nežinau, ar išmoktos", – pabrėžia K.Maniokas.

Kas tą darys karantino metu? Ekspertas siūlo steigti centralizuotą projektų valdymo padalinį, kuris galėtų veikti Centrinėje projektų valdymo agentūroje ir padėtų visoms viešosioms organizacijoms rengti konkursus ir prižiūrėti jų vykdymą.

Ko akivaizdžiai trūko 2009 m. plane ir ko, K.Manioko įsitikinimu, reikia dabar, tai paramos rinkodaros priemonėms: "Tai taip pat praėjusios krizės pamoka – įmonės pirmiausia nukirpo lėšas rinkodarai, nes visi pradėjo taupyti. Tačiau tai pakerta pagrindus tolesniam įmonių augimui. Reikėtų sukurti priemonę rinkodarai skatinti, kompensuoti įmonėms dalį rinkodaros, komunikacijos išlaidų."

Investuoti į infrastruktūrą

"Planas geras, bet iššūkis Vyriausybei pasiekti, kad tie pinigai kuo greičiau pasiektų kiekvieną įmonę", – pabrėžia ir vienas iš 2009 m. plano autorių D.Kreivys.

Jis primena, kad, patvirtinus ekonomikos gaivinimo planą 2009 m., pirmi pinigai ėmė ateiti į rinką tik po trijų keturių mėnesių. Bet anuomet įmonių veikla staiga nesustojo, o dabar kai kuriuose sektoriuose jos visai uždarytos, tad, pabrėžia D.Kreivys, pinigai jas turi pasiekti ne per kelis mėnesius, o per kelias dienas.

Jo prognozėmis, ir dabar bankai sunkiai skolins, tad reikėtų galvoti apie alternatyvias valstybės priemones: "Nesakau, kad valstybei reiktų steigti banką, bet vertėtų prie INVEGA papildomai steigti mechanizmus, kurie galėtų verslui išduoti paskolas."

Be to, pasak D.Kreivio, valstybei reiktų investuoti į tuos infrastruktūros projektus, kurie jau parengti, bet šiandien jiems skiriamos sumos nėra didelės. Pavyzdžiui, įsteigti infrastruktūros fondą ir į jį įdėjus infrastruktūros projektams skirtus pinigus būtų galima dar papildomai skolintis iš didžiųjų europinių bankų – Europos investicijų, Europos plėtros ir rekonstrukcijos. Taip būtų galima dešimtkart padidinti šią sumą ir paleisti daug didelių projektų. O skolą būtų galima atiduoti įdiegus naują mokėjimo už kelius sistemą, kurios projektas dabar užstrigęs Seimo biudžeto ir finansų komitete.

Taip, reikia padėti žmonėms atsilaikyti keletą pirmų mėnesių, bet reikia projektuoti ir pusmečio, metų ar net kelerių metų perspektyvą.

"Ėmus skubiai rengti naujus projektus ir imantis jau parengtų, įsteigus specialų fondą ir į šalies infrastruktūrą investavus 2 mlrd. ar daugiau eurų, būtų galima iš esmės pakeisti ekonomikos pulsą", – siūlo D.Kreivys.

Dar jis pataria dabartinei Vyriausybei pasinaudoti 2009 m. dirbusios Vyriausybės pavyzdžiu kasdien informuoti apie plano įgyvendinimą, kur ir kiek nueina tam skirtų pinigų. "O kad planas neliktų haliucinacija, Vyriausybei reikia susitelkti į įgyvendinimą. Mano nuomone, būtų galima sutelkti dviejų puikiai veikiančių agentūrų – "Investuok Lietuvoje" ir "Versli Lietuva" – geriausių specialistų komandą, kuri padėtų organizuoti to plano įgyvendinimą", – pataria ankstesnio kovos su krize plano kūrėjas.

2021 m. pagalbos verslui planui įgyvendinti – 2,5 mlrd. eurų

1. Sveikatos ir visuomenės apsaugos sistemų veiklai užtikrinti – 500 mln. eurų

2. Padėti išsaugoti darbo vietas ir pajamas:

– valstybės lėšomis iki trijų mėnesių prisidėti padengiant dalinės prastovos ar prastovos išmokos dalį darbuotojams – 250 mln. eurų, savarankiškai dirbantiems žmonėms – po 257 eurų išmokoms per mėnesį – 50 mln. eurų;

– ligos išmokoms prižiūrintiems vaikus ir neįgaliuosius karantino metu – 200 mln. eurų.

3. Padėti verslui išsaugoti likvidumą:

– suteikti mokestines paskolas atidedant arba išdėstant mokesčius sutartu grafiku, netaikant palūkanų;

– padidinti Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ir "Invegos" garantijų limitą 500 mln. eurų ir išplėsti garantijų suteikimo sąlygas;

– mažoms ir vidutinėms įmonėms kompensuoti 50–100 proc. faktiškai sumokėtų palūkanų sumos.

4. Skatinti ekonomiką:

– spartinti investicijų programas (1,2 mlrd. eurų) greitinant mokėjimus ir didinant skiriamo finansavimo intensyvumą;

– perskirstyti ES investicijų lėšas sveikatos, užimtumo ir verslo sritims – 250 mln. eurų;

– spartinti valstybės biudžeto asignavimų einamosioms išlaidoms naudojimą;

– leisti naudoti Klimato kaitos ir Kelių priežiūros ir plėtros programų lėšas ir spartinti daugiabučių namų renovacijos programą – 250 mln. eurų;

– nustatyti papildomą valstybės garantijų limitą – 500 mln. eurų.

5. Užtikrinti valstybės iždo likvidumą: