"Kauno dienos" žurnalistinio tyrimo duomenimis, praėjusio dešimtmečio viduryje "Snoro" akcininkai gavo griežtą Lietuvos banko (LB) nurodymą baigti žaisti su indėlininkų pinigais ir susirasti turtingą partnerį. Tačiau, regis, "Snoro" savininkai ne tik toliau taškė, bet ir vogė banko milijardus.

Išlaidavo banko vardu

Prieš 11 metų svariausio žodžio "Snore" šeimininku tapęs Vladimiras Antonovas nė nespėjo Lietuvoje apšilti kojų, o jau gavo pylos nuo LB valdybos. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos bei Bankų įstatymus nuolat pažeidinėjęs "Snoras" prisiekinėjo susitvarkyti, tačiau visada įvykdydavo tik mažą dalelę LB reikalavimų.

Praėjusio dešimtmečio "Snoro" veiklos žurnalistinį tyrimą atlikusi "Kauno diena" jau rašė, kad banko tragiško likimo šaknys slypi dar prieš V.Antonovo atėjimą, o ruso ir jo partnerio Raimondo Baranausko šėlsmas banke buvo toleruojamas. Tai privedė prie to, kad įtakingais veikėjais apsistatę akcininkai be gėdos išlaidavo banko vardu.

Kioskeliai Lamanšo neįveikė

Praėjusio dešimtmečio viduryje bankų veikla pernelyg nesidomėjusiems piliečiams "Snoras" atrodė gan sėkmingai veikiančiu banku: veikla plėtėsi, o LB pagrūmojimai priminė nereikšmingą patrepsėjimą kojele.

Neužkliuvo ir tai, kad regis, puikiai veikiančio "Snoro" savininkai – V.Antonovas ir R.Baranauskas – banko vardu pirko prabangias prekes ir jas naudojo asmeninėms reikmėms. Taip "Snoro" balanse atsirado ne tik milijonus kainavę butai Vilniuje, Kijeve ir vila Nicoje, bet ir išskirtiniai automobiliai "Ferrari", "Maybach", "Porsche" ir "Spyker".

"Snoras" rėmė įvairiose lenktynėse dalyvaujančias komandas, 2010 m. tapo net "Renault F1" rėmėju.

Maža to, 2007 m. pabaigoje "Snoras" informavo perkantis 29,8 proc. prestižinių sportinių automobilių gamintojo "Spyker Cars N.V.". Akivaizdu, kad šis pirkinys tenkino ne banko interesus, o asmeninę V.Antonovo aistrą prabangiems lenktyniniams automobiliams. Yra manančiųjų, kad šis pasinėrimas į nuostolingą automobilių gamybos verslą ir buvo "Snoro" subyrėjimo pradžia. Po metų bendrovės akcijos buvo parduotos, tačiau V.Antonovas su ja nenutraukė ryšių, įsivėlė į kovą dėl kito automobilių gamintojo – SAAB – akcijų.

V.Antonovo reputacija jam trukdė įsikurti ne tik SAAB gimtinėje Švedijoje. Kai 2008 m. "Snoras" pabandė savo kioskelius persikelti per Lamanšą, D.Britanijos pareigūnai jiems parodė duris. Britams nepasirodė skaidri nei "Snoro", nei pagrindinio jo akcininko veikla. Jiems užkliuvo ir V.Antonovo santykiai su Rusijos institucijomis. Kai Lietuvos bankas apsiribojo nedrąsiomis parodomosiomis sankcijomis, Rusijos Centrinio banko pareigūnai V.Antonovo valdomus bankus siejo su pinigų plovimu. Tiesa, oficialūs kaltinimai už Centrinio banko sienų nebuvo išsprūdę.

Įtartina pinigų kilmė

V.Antonovas iki "Snoro" griūties nebuvo sulaukęs oficialių kaltinimų jokiu nusikaltimu. Tačiau bankininko reputacija niekada neatrodė skaidri. Vakarų Europai užkliuvo vien tai, kad V.Antonovo bankai buvo Rytų Europoje, Panamoje ir Karibuose – su pinigų plovimu siejamuose regionuose. Pats V.Antonovas yra atskleidęs, kad bankas Lietuvoje jam buvo reikalingas startui ES regione (Lietuvos ES nare tapo praėjus metams po V.Antonovo kojos įkėlimo į "Snorą"). Nusprendęs, kad Europą užkariauti patogiausia iš Baltijos šalių, V.Antonovas startui aikštelės ieškojo ir Estijoje bei Latvijoje, bet pasirinko "Snorą".

2005 m. "Snoras" įsigijo didžiąją dalį latviško banko "Krajbanka" akcijų (83 proc.), o po metų – visas Didžiosios Britanijos banko "Pointon York Limited" akcijas. Tais pačiais metais Lietuvos bankas leido V.Antonovui ir R.Baranauskui valdyti 93,75 proc. "Snoro" akcijų.

Tiesa, sandoris neliko nepastebėtas teisėsaugos. Jai kilo įtarimų, už kokias lėšas V.Antonovas tapo tiesioginiu "Snoro" kontrolinio akcijų paketo savininku (67,28 proc.), o R.Baranausko akcijų kraitis padidėjo iki ketvirtadalio (25,01 proc.). Vis dėlto pinigų kilmę turėjęs nustatytas tyrimas buvo nutrauktas be rezultatų.

"Pirmaisiais tyrimo metais jis vyko sėkmingai, tyrimo taktika buvo pasirinkta teisinga. Vėliau taktika pasikeitė, nuolat buvo einama prie to, kad tyrimas būtų nutrauktas", – prisiminė buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybas vadovas Vitalijus Gailius. 2005-ųjų sandėrį teisėsaugininkai prisiminė 2011 m. Tada tyrimas buvo atnaujintas.

Kaltę suvertė krizei

LB vylėsi, kad neaiškių šaknų turinčių įmonių balanse esančioms akcijoms atsidūrus dviejų pačiupinėjamų žmonių rankose banko veikla taps skaidresnė. Tačiau LB valdybai pasirodė, kad partneriai savo jėgomis "Snoro" vieni suvaldyti nepajėgs, todėl nurodė per trejus metus surasti investuotoją, kuris įsigytų bent trečdalį "Snoro" akcijų. Strateginis investuotojas taip ir neatsirado. 2009 m. Lietuvos banko duotam nurodymui įgyvendini suteiktas terminas buvo nukeltas dar dvejiems metams. Oficiali to priežastis – finansinė krizė. "Snoro" akcininkai aiškino, kad finansinį pasaulį apėmęs krizinis laikotarpis netinka investuotojo žvejybai.

"Snorui" buvo visai riesta, kai kurie LB valdybos nariai pasisakė už pačias griežčiausias sankcijas, tačiau jų imtis nesiryžta. Pasiteisinta tuo, kad krizės akivaizdoje bet kokie rimtesni veiksmai galėjo turėti tragiškų padarinių ne vienam bankui.

Investuotojas – butaforija?

Nepatvirtintais duomenimis, prieš pat krizę "Snoru" gana rimtai domėjosi kitas bankas – "Nordea". V.Antonovas ir R.Baranauskas už visas banko akcijas užsiprašė daugiau nei milijardo litų, todėl rimtos derybos nė neprasidėjo.

2011 m. "Snoras" pranešė išplatinęs 380 mln. litų nominalios vertės akcijų emisiją, į kurią nusitaikė investuotojas iš Didžiosios Britanijos – bendrovės "Jubilee Financial Products" (JFP) valdomas investicinis fondas. Lietuvoje surengtoje spaudos konferencijoje JFP generalinis direktorius Adamas Salimas Habibas džiūgavo dėl neva puikios investicijos. Netrukus pasigirdo kalbos, kad ir jis, ir jo atstovaujamas fondas gali turėti sąsajų su "Snoru". Nepatvirtintais duomenimis, JFP fondus pasiekdavo "Snorui" priklausiusio banko "Finasta" pinigai. Tokiu būdu milijonai galėjo apsisukti ratą, o investuotojas tebūti butaforija.

Į Šveicariją – milijardas

Iš viso 2011 m. pradžioje "Snoro" akcininkai kalbėjo apie šešis potencialius investuotojus. Be JFP į Lietuvą buvo atvykęs ir kompanijos "Omada Capital" atstovas. Neoficialiais duomenimis, jis LB valdybai paliko solidų įspūdį, tačiau netrukus investuotojo susidomėjimas "Snoru" išblėso. Gal užsidegimas pirkti banką Lietuvoje atvėso pasikuitus buhalterijoje?
V.Antonovo ir R.Baranausko perdavimo Lietuvai klausimą sprendusiame Londono Vestminsterio magistrato teisme mūsų šalies interesams atstovavęs Johnas Hardy teigė, kad sumanius, bet neteisėtus būdus naudoję įtariamieji nuo 2008 m. vidurio iš "Snoro" į Šveicarijos bankus perpumpavo 1,7 mlrd. litų. Visi jie atgulė asmeninėse partnerių sąskaitose. Tuo metu bankų veiklą prižiūrinčios institucijos toliau buvo mulkinamos, kad visas turtas yra "Snoro" žinioje.

"Mūsų atlikti tyrimai patvirtino, kad vertybiniai popieriai, nors buvo įsigyti banko vardu ir banko lėšomis, buvo perleisti, tačiau ir toliau buvo apskaitomi kaip banko turtas", - raštu "Kauno dienai" atsakė "Snoro" bankroto administratorius Neilas Cooperis.

Bylos duomenimis, V.Antonovas ir R.Baranauskas atliko keliasdešimt pervedimų į savo asmenines sąskaitas Šveicarijos bankuose. Sumos svyravo nuo 10 iki 74 mln. eurų. Paskutinis pervedimas atliktas 2011 m. vasarą. J.Hardy tikino, kad ši vagystė galutinai sugriovė "Snorą".

Griūtis – užprogramuota

Iš trijų straipsnių susidedantis "Kauno dienos" žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad "Snoro" liūdna baigtis buvo nulemta per kelerius praėjusio dešimtmečio metus.

Didieji "Snoro" akcininkai: V.Antonovas ir R.Baranauskas – dėjo dideles pastangas, kad bankas solidžiai atrodytų visuomenės akyse, tačiau numodavo rankas į daugelį LB perspėjimų ir sankcijų.

Nė vienas iš "Snoro" vadovų iki banko griūties nesulaukė jokių kaltinimų, bet V.Antonovą nuolat persekiojo pinigų plovimo šmėkla. Dėl jos rusui sunkiai sekėsi įsitvirtinti kitose šalyse, nemalonumų jis turėjo net gimtojoje Rusijoje. Lietuvoje bankininkui sekėsi gana neblogai, nes dalis "Snoro" likimą galinčių nulemti LB veikėjų tikėjo, kad rizikingai veikiantis bankas išsikapstys.

Ar jų tikėjimas būtų toks pat stiprus, jei "Snorui" savo palankumo nebūtų demonstravę tiek daug įtakingų žmonių Lietuvoje? Vyriausybės ir Seimo nariai ne kartą gavo informacijos apie rizikingą, gal net neteisėtą "Snoro" veiklą. Tačiau jam leista veikti toliau. Išdrasėję "Snoro" akcininkai banko vardu ėmė pirkti jų asmeninius poreikius tenkinančius prabangius daiktus. Londono teisme nagrinėtos bylos duomenimis, to V.Antonovui ir R.Baranauskui buvo maža. Kai "Snorui" pasidarė riesta, jie banko indėlininkų pinigus puolė pumpuoti į asmenines sąskaitas Šveicarijos bankuose ir pūtė miglą, kad ieško pasiturinčio partnerio. Banko gyvavimo dienos buvo suskaičiuotos.