Quantcast

Viešųjų pirkimų proceso spragos: kaip padvigubėja mažiausia konkursų kaina?

Užsienio statybų įmonės, pasiūliusios mažiausią kainą, vis dažniau nebaigia svarbių Lietuvai objektų. Statybininkai sako, kad turėtų būti vertinamas įmonių patikimumas, o profsąjungos akcentuoja, kad vertinant viešųjų pirkimų dalyvius turėtų būti kreipiamas didelis dėmesys, ar kainos nelemia darbuotojams mokami mažesni atlyginimai.

Brangios teisės aktų spragos

Nebaigtos Kauno stadiono, Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos, Gedimino kalno rekonstrukcija. Tai, pasak Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidento Daliaus Gedvilo, reikšmingiausi pavyzdžiai, parodantys reikšmingas spragas viešųjų pirkimų procese, kai konkursus laimi bendrovės, neturinčios pajėgumų įgyvendinti projektus. LSA atkreipia dėmesį, kad vien 2019 m. Lietuvoje buvo kelios dešimtys sustabdytų ir neįgyvendintų valstybinių statybos projektų, kurių bendra vertė siekė daugiau nei 0,5 mlrd. eurų.

"Valstybinis sektorius turi apsispręsti, ar nori efektyvių viešųjų pirkimų su juose dalyvaujančiomis kokybiškai ir skaidriai dirbančiomis bendrovėmis, ar ir toliau ignoruoti pokyčių būtinybę bei nuostolingai vykdyti konkursus. Turime siekti dialogo tarp verslo ir valdžios institucijų, nes tik tokiu keliu pasieksime teigiamų pokyčių viešųjų pirkimų procesuose ir kursime pridėtinę vertę visai valstybei", – teigė D.Gedvilas.

Anot jo, pagrindinės ydos, kamuojančios viešųjų pirkimų procesą ir lemiančios komplikuotą projektų įgyvendinimą, – mažiausios kainos kriterijus, žema projektavimo darbų kokybė, finansinio tvarumo ir garantinių prievolių neužtikrinimas, statinio informacinio modeliavimo (BIM) ir elektroninio statybos darbų žurnalo netaikymas, standartizuotų sutarčių nebuvimas ir neįvertinimas, ar įmonė apskritai yra pajėgi atlikti darbus.

Pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus.

"Pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus, – mano statybininkų asociacijos vadovas. – Deja, bet šiandien viešuosiuose pirkimuose siekiama momentinės naudos: perkančiosios organizacijos, užsakydamos pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kokie padariniai gali laukti rytoj. Tariami sutaupymai perkant už mažiausią kainą vėliau išleidžiami stabdant ir konservuojant neužbaigtas statybas, prarandant darbų kokybės garantijas ir iš naujo atliekant viešųjų pirkimų procedūras. Apskritai viešųjų pirkimų organizatoriai tinkamai nevykdo realių rinkos kainų stebėsenos ir visą finansinę atsakomybę perkelia projektų įgyvendintojams."

Nerimą jam kelia tai, kad konkursus vis dažniau laimi netvarios užsienio bendrovės, neturinčios nei statybos srities darbuotojų, nei pajėgumų įgyvendinti projektą, o greičiausiai tik siekiančios nesąžiningai pasipelnyti.

"Šiandien viešuosiuose pirkimuose susiformavusi praktika, kai pirkimus laimi rangovai, net nekontroliuojant, ar rangovas pagal darbuotojų kiekį ir kompetencijas bent teoriškai yra pajėgus įvykdyti užsakymą, atsiranda galimybė pirkimuose dalyvauti nesąžiningoms įmonės, vadinamiesiems feniksams", – teigia LSA vadovas.

Pasak jo, tokios įmonės negali ir net neketina užbaigti darbų, o tik siekia gauti avansą ir nesąžiningai pasipelnyti, neatsiskaičius su kitais projekto dalyviais.

Milijoniniai nuostoliai

"Pavyzdžiui, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno generalinis rangovas – Turkijos statybų bendrovė – dar prieš projekto įgyvendinimo pradžią buvo vertinama kaip rizikingas pasirinkimas, – teigė D.Gedvilas. – Lietuvos praktika rodo, kad tokių rangovų laimėti projektai dažnai baigiasi nesėkme užsakovams: statybos lieka neužbaigtos, o jeigu ir baigiamos, tuomet nelieka kokybę užtikrinančio rangovo garantiniu laikotarpiu."

Paskutinio statybų sektorių ištikusio incidento data – spalio 6-oji. Tądien "Ignitis grupės" įmonei nutraukus sutartį su lenkų kompanija "Rafako", laimėjusia konkursą ir stačiusia Vilniaus kogeneracinę jėgainę (VKJ), ši Lietuvos įmonėms liko nesumokėjusi beveik 11 mln. eurų. O visos "Rafako" skolos Lietuvos statybininkams siekia apie 15 mln. eurų.

Baigiamos statyti VKJ subrangovai (šešios Lietuvos įmonės – "Tilsta", "Montuotojas", "Axis Tech", "Kaefer", "Ulava" ir "Elektrėnų energetikos remontas") teigė negalintys tęsti statybų, nes nuo vasaros pradžios iš jau buvusios generalinės projekto rangovės Lenkijos katilų gamintojos "Rafako" nesulaukė pinigų.

Seniai kėlėme klausimą, kiek mes dar gyvensime taip, kai įmonės laimi konkursus, pasiūliusios mažiausią kainą, kuri žemesnė net nei savikaina.

Projektą valdanti "Ignitis grupė" viešai pripažino, kad ji visiškai atsiskaitė su "Rafako", todėl ne valstybė, o užsienio kompanija skolinga nukentėjusioms Lietuvos statybų įmonėms. Duota suprasti, kad skolų išieškojimas – pačių statybininkų reikalas.

Tačiau D.Gedvilas sako kitaip apie užsienio generalinių rangovų neatsiskaitymo su Lietuvos subrangovais problemą: "Valstybė turėtų prisiimti, visų pirma, moralinę, o paskui ir finansinę atsakomybę. Jei valstybė VKJ statyboms pasirinko tokį genrangovą, kuris liko skolingas šalies įmonėms, tada turėtų solidariai prisiimti ir genrangovo paliktas skolas, o ne visą atsakomybę permesti ant mokesčius į valstybės biudžetą mokančio verslo pečių."

Siekiant išvengti tokių atvejų, turėtų būti vertinami viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančių statybos įmonių techniniai ir finansiniai pajėgumai, mokamas darbo užmokesčio vidurkis, taip pat, ar įmonė turi sutartis su reikalingu kiekiu statybos srities darbuotojų, galinčių atlikti numatytus darbus.

Kieno sąskaita pigimas?

"Seniai kėlėme klausimą, kiek mes dar gyvensime taip, kai įmonės laimi konkursus, pasiūliusios mažiausią kainą, kuri žemesnė net nei savikaina. Kai pasiima pinigus (ar dalį jų) ir dingsta, o kažkam gal jau už dvigubai didesnę kainą tenka baigti darbus, – "Kauno dienai" sakė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. – Be to, pateikėme į dabar taisomą Viešųjų pirkimų įstatymą įtraukti savo pasiūlymą, kad neteisinga vertinti konkurso dalyvių nurodomą būsimą darbuotojų vidutinį atlyginimą, nes jie gali įrašyti bet ką. Reikia žiūrėti, koks konkurso metu mokamas. Taip pat pasiūlėme vertinti įmonės socialinę atsakomybę. Tačiau nei įstatymo pataisų rengėjai, nei Viešųjų pirkimų tarnyba į mūsų siūlymus nenorėjo atsižvelgti."

I.Ruginienė nacionaliniu aspektu konkursų laimėtojų nevertino. Jos teigimu, bet kuriame viešųjų pirkimų konkurse svarbiausia neturėtų būti mažiausia kaina, o įmonės patikimumas ir tai, kokiomis sąlygomis dirbs darbuotojai, ar jie gaus orius atlyginimus (ir apskritai ar gaus), ar turės socialines garantijas, ar bus tinkamai pasirūpinta darbų sauga, nes tai dažnai nulemia pasiūlytą darbų kainą.

Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad vis dėlto iškilus konfliktų su kitose šalyse registruotomis kompanijomis daugiau bėdų Lietuvos įmonėms. I.Ruginienė taip pat priminė Kauno stadiono rekonstrukcijos konkursą, kai laimėjo turkų įmonė. Nutraukus sutartį su ja atsirado ir teisinių problemų. Dėl atsakomybės būtina kreiptis į tos šalies, kurioje ji registruota, teismus. O tai labai sudėtinga ar net neįmanoma.



NAUJAUSI KOMENTARAI

klp

klp portretas
"Jei valstybė VKJ statyboms pasirinko tokį genrangovą, kuris liko skolingas šalies įmonėms, tada turėtų solidariai prisiimti ir genrangovo paliktas skolas, o ne visą atsakomybę permesti ant mokesčius į valstybės biudžetą mokančio verslo pečių." - nematau logikos. Valstybė pasirinko genrangovą, nes jis pasiūlė mažiausią kainą (todėl nepasirinkti negalėjo). Genrangovas samdo vietines įmones žadėdamas gerą atlygį. Toms įmonėms sužiba akys ir jos pamiršta apie rizikas - tai prie ko čia užsakovas valstybė?

Anonimas

Anonimas portretas
Jus tas statybas patikrinkite nors karta. Stato vaiku ligonines kieme poliklinka. Nu nors griuk negyvas. Kiemas pilnas molio, dirba sestadieni ir sekmadieni. Is vakaro ispila perdanga, ryte jau stato kolonas. Aplinkinius kiemus paverte savo issikrovimo aisktele. IR NET PASISKUSTI NERA KAM.

A

A portretas
Nereikėtų kaltinti perkančiųjų organizacijų. Čia yra begalinis įstatymų leidėjų noras tarnauti "viską galinčiai konkurencijai". Viskas yra surašyta taip, tarsi sukčių pasaulyje jau būtų nelikę. Svarbu konkurencija ir konkurencinga kaina. Ir jei tik kas nutinka, iš karto kalama prie sienos perkančioji organizacija. O ką gero nuveikė įstatymų leidėjai šiuo klausimu. Pvz. kaip valdoma "konkuruojančių subjektų" atsakomybė. Kokie mechanizmai garantuoja, kad nepatikimas tiekėjas jau kitą dieną, kitu vardu negalės dalyvauti kitame konkurse. Kokie yra svertai tikrinti užsienio tiekėjų patikimumą? Stebimės kaip sukčiai mausto mūsų piliečius, bet valstybiniu lygiu lygiai tas pats. Ir čia jau ne korupcija, čia tarptautinis sukčiavimas, kur per trumpos rankos kažką nuveikti.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių