– Kodėl "Triukšmo kontrolei" parinkote elektroninę muziką?

– Spektaklio pastatymo projektas buvo inicijuotas Mari Bø ir elektroninės muzikos festivalio "Insomnia Festival" Tromsø mieste direktoriaus. Be to, eksperimentavimas su garsais ir garsiakalbiais labai artimas elektroninės muzikos laukui, tad galima sakyti, kad tai buvo nekvestionuojamas pasirinkimas. Turėjome nuojautą, jog elektroninė muzika geriausiai atitinka pradinę projekto idėją.

– Perskaičius "Triukšmo kontrolės" aprašymą susidaro įspūdis, kad spektaklis turėtų skatinti žmones drąsiau leisti sau rinktis ir improvizuoti. Ar svarstėte apie tai kurdamos spektaklį?

– Dėl pasirinkimų (juk juos darome kiekvieną dieną) – taip. Improvizacijos, ko gero, ne. Kurdamos daug galvojome apie tai, kaip padėti publikai spektaklio pabaigoje suprasti, kad jų patirtis priklausė nuo to, kur jie stovėjo, ką rinkosi stebėti, klausyti, ir kaip sekė tuo, kas jiems pasirodė įdomu, užkabino. Teko daug padirbėti svarstant, kaip paskatinti publiką jaustis laisvai ir saugiai ieškant to, kas jiems patiems įdomu.

– Ar spektaklis priklauso nuo to, ką jo metu veikia publika?

– Spektaklis nuo to nepriklauso, tačiau pačios publikos patirtis priklauso nuo to, ką jie veikia spektaklio metu. Kita vertus, bet kuris spektaklis priklauso nuo to, kaip į jį reaguoja publika, tad ir "Triukšmo kontrolė" dėl savo kompozicijos ir choreografijos gali būti paveikta publikos.

– Kaip šokėjai ruošiasi spektakliui, kurio metu publika nuolat juda ir, sakykim, gali padaryti bet ką?

– Kadangi visuomenėse egzistuoja tam tikros normos, nurodančios, kaip galima ir negalima elgtis esant tam tikroms situacijoms, iš esmės į spektaklį susirinkusi publika nedaro bet ko. Turime palyginti aiškius rėmus ir nemanau, kad atlikėjai kuria nors prasme nesijaučia laisvi dėl publikos elgesio. Būtų tikrai įdomu, jei vis dėlto kažkas iš publikos išsišoktų – tada, matyt, pasakyčiau, kad dar nesame gerai pasiruošę išsisukti iš nenumatytų situacijų.