A. Vinokuro nuomonė – kardinaliai priešinga. Jis mano, kad paminklinė lenta Generolui Vėtrai privalo būti nuimta. J. Noreika, pasak jo, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, buvo atsakingas už Žagarės getą, taigi ir už žydus, kurie vėliau ten buvo nužudyti. Maža to, jis davė įsakymus, kaip elgtis su nužudytųjų turtu – o tai pagal genocido nusikaltimų apibrėžimą – tiesioginis dalyvavimas nusikaltime. Į „Istorijos detektyvų“ laidos autoriaus V. Savukyno priminimą apie teiginius apie vėlesnę rezistencinę J. Noreikos veiklą A. Vinokuras atsako taip: „Ar blogis yra blogis, ar jį galima pateikti kaip švelninančią aplinkybę? Pagal genocido apibrėžimą, nusikaltimai žmogiškumui senaties neturi. Dabar spręskime – kam reikalingi Lietuvai heroizuoti žmonės, kurie taip dviprasmiškai vertinami?“

L. Kasčiūno nuomone, tai ką padarė J. Noreika – atgailauti verčianti klaida. Politologo nuomone, net jei ir J. Noreika nebūtų pasirašęs dokumentų dėl getų steigimo, getai vis tiek būtų atsiradę – sprendimus darė kraštą okupavę vokiečiai. Pasak jo, svarstant apie J. Noreiką, svarstykles visgi nusveria jo teigiama veikla – rezistencija naciams ir sovietams. „Matai, kad tai yra žmogus, kovojęs už mūsų laisvę“, – V. Savukynui teigė L. Kasčiūnas.

Kodėl vis dar stovi paminklas P. Cvirkai?

P. Cvirka – rašytojas, aktyviai prisidėjės prie Lietuvos okupacijos 1940 m. – važiavo į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų prijungta prie SSRS. Ar tokiam žmogui gali stovėti paminklas Vilniaus centre?

L. Kasčiūno manymu, būtų gerai, kad šio paminklo čia, Vilniaus centre, nebūtų. Paminklas buvo statytas V. Cvirkai kaip politiniam veikėjui, ne kaip rašytojui – o tai iš principo reiškia, kad sovietai jautė jo indėlį į Lietuvos sovietizaciją. Akimis bėgant per P. Cvirkos gyvenimą, akivaizdu, kad jis buvo idėjinis komunistas. Iš pradžių – kultūrinis bolševikas, vėliau rodė savo simpatiją Rytams, atvirai draugavo su Sovietų Sąjungos ambasadoriumi Lietuvoje. Jis buvo sovietinės okupacijos šauklys. „P. Cvirka nuo visų kitų asmenybių skiriasi tuo, kad iš principo veikė prieš Lietuvos nepriklausomybę“, – teigia politologas.

Tačiau gal P. Cvirkos santykis su sovietais yra toks pat, kaip ir K. Škirpos su naciais: vienas prašė Lietuvos SSRS sudėtyje, kitas norėjo matyti Lietuvą kartu su Trečiuoju Reichu? L. Kasčiūnas neigia tokius svarstymus. Pasak jo, tarp P. Cvirkos ir K. Škirpos yra esminis skirtumas: K. Škirpa neprašė Vokietijos aneksuoti Lietuvą, o netgi priešingai – siekė Lietuvos valstybingumo. Seimo nario nuomone, tai, kad P. Cvirka važiavo į Maskvą „parvežti Stalino saulės“ – Sovietų Sąjungos atėjimo į Lietuvą legitimavimas. Tuo tarpu K. Škirpa nelegitimavo Lietuvos okupacijos – jis tiesiog siekė valstybingumo labai sudėtingomis sąlygomis. „Esu įsitikinęs, kad kartu su Žaliojo tilto balvonais reikėtų ir šitą balvoną išvežti remontui“, –  taip L. Kasčiūnas apibendrino savo poziciją „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjui V. Savukynui.

A. Vinokuras taip pat mano, jog paminklo P. Cvirkai neturėtų būti. Pasak jo, kalbant apie P. Cvirką derėtų kalbėti apie išdavystės anatomiją apskritai. Juk P. Cvirka, būdamas LSSR Rašytojų sąjungos pirmininku, išdavė poetą Kazį Jakubėną, kuris už keletą antisovietinių eilėraščių buvo nuteistas 5 metams lagerio. K. Jakubėną, kuris buvo talentingas ir drąsus kūrėjas, pokario metais skundė P. Cvirka, Juozas Baltušis ir Antanas Venclova – galbūt pavydėjo poetui talento, galbūt ir tvirtos laikysenos, kurios patys neturėjo. K. Jakubėnas buvo išsiųstas į lagerį, vėliau išteisintas, bet grįžęs į Lietuvą gyveno visiškame skurde, o 1950 m. sausį mįslingomis aplinkybėmis mirė – apie tai kalbėta ankstesnėse „Istorijos detektyvų“ laidose.

A. Vinokuro nuomone, P. Cvirka atsakingas dėl K. Jakubėno žūties. P. Cvirka buvo konjunktūrinis išdavikas. P. Cvirka, apdovanotas Antano Smetonos laikais už „Žemę maitintoją“, vienu metu buvo ir didvyris, ir šunsnukis. „Ar verta jam statyti paminklą? Ar mes statom paminklą jam ar išdavystei? Mes niekaip neišsisuksime mūsų visuomenėje nuo pasirinkimo būti moraliam ar amoraliam. Mes turime vaikus, kaip juos mokysime?“ – kelia klausimą pašnekovas. „Ir mes skaitom apie Petrą Cvirką, aš galvoju kaip tėvas: „Štai, sūneli, šitas žmogus buvo apdovanotas rašytojas.“ „Trečiojo fronto“ leidėjas, narys, išvaręs V. Montvilą ir K. Borutą ir atsivedęs Salomėją Nėrį ir A. Venclovą. Kai aš jam pasakysiu, kad P. Cvirka išdavė Lietuvos valstybę ir savo buvusį kolegą – bet jam stovi paminklas. Ką aš savo sūnums pasakysiu?“, – apie dviprasmišką moralinę situaciją kalba A. Vinokuras.

Jo nuomone, moralinės normos formuojant politiką yra būtinos. Turime teisę rinktis, kokius asmenis mes norime matyti herojais. „Mes neturime moralinės teisės pateisinti išdavystę, pateisinti nusikaltimą prieš žmogiškumą – tas parašė gerą romaną, o anas gynė Lietuvą – kitų žmonių gyvybės kaina...“, sakė V. Savukynui A. Vinokuras.

Trys žmonės, trys skirtingi likimai. Jie gyveno tikrai nepaprastomis sąlygomis, o mums, žinant jų gyvenimo vingius, svarbu patiems pagalvoti, kaip mes būtumėm elgęsi jų vietoje. Ar turėtumėm jėgos ir stiprybės pasielgti kitaip? Taip, kad mūsų vaikams nekiltų klausimų dėl mūsų poelgių? Tai ne retorinis klausimas. Tai – klausimas kiekvienam iš mūsų. Atsakyti į tai galime tik patys sau.

„Istorijos detektyvai“ kartu su V. Savukynu – antradieniais 22.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ!