Išsakė nuomonę

Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P.Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau, vadovaudamas Rašytojų sąjungai, šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui. Tad jo įamžinimui skirtam paminklui miesto centre – ne vieta, o aikštę būtina desovietizuoti.

Sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės planus, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską bei Vilniaus merą Remigijų Šimašių, ragindami nenukelti sostinės centre esančio paminklo rašytojui ir sovietmečio veikėjui P.Cvirkai. Rašytojų laiške teigiama, kad apskritai nereikėtų griauti sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip "neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių".

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Anot sąjungos atstovų, P.Cvirka buvo "vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų", iki sovietmečio jo kūryba buvo "itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę". Todėl ir šį paminklą derėtų palikti aikštėje, o aplinką, patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai.

"Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės", – teigia rašytojai.

Jų manymu, P.Cvirkos skvere prie paminklo galėtų būti pritvirtinta informacinė lentelė apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, skveras taptų vieta, kurioje "vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko. Juk daugelis jų vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti apie savo nesitaikstymą su sistema."

Rašytojų sąjungos teigimu, P.Cvirka, kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, o jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui. Tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe. Mat P.Cvirka mirė 1947 m., būdamas 38-erių, o tai, pasak rašytojų, buvo laikas, "kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais".

"Sprendžiant iš palikto romano "Upė negrįžta" rankraščio, P.Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti. Visų P.Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir, remiantis rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga, matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P.Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas", – tvirtina Rašytojų sąjungos atstovai.

Tik juoda arba balta

Rašytojai pažymi, kad 2017-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės politikų ir įvairių ekspertų komisijos pasisakymas už paminklo nukėlimą kelia abejonių, kadangi už tai balsavo 8 iš 17 narių, į ekspertus įtraukti ir apie tai nieko nežinojęs poetas, P.Cvirkos sūnėnas Tomas Venclova, taip pat poetas, literatūrologas ir dabartinis kultūros ministras M.Kvietkauskas.

"Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su "Žemės maitintojos" ir "Cukrinių avinėlių" autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų (!) skverelyje stovintis P.Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?" – klausia rašytojai.

Kuo toliau, tuo liūdniau, nes atrodo, tarsi mes visi esame kažkoks žaislas didelio kapitalo rankose, tarsi kažkokie nuomininkai šiame mieste, o ne jo gyventojai.

Ką tik pasibaigusio 55-ojo Poezijos pavasario laureatas Marius Burokas, pasiteiravus jo nuomonės dėl savivaldybės planų nukelti paminklą P.Cvirkai, "Vilniaus dienai" teigė, jog iš esmės jo nuomonė sutampa su Lietuvos rašytojų sąjungos išsakyta nuomone.

"Negana to, man labai įtartina, kai nežinau, ką ten darys nugriovę tą paminklą. Gražų parką su LED apšvietimais ir panašiais dalykais? Vėl iškirs visus senus medžius ir padarys dar vieną pseudobarokinį parką? Tai būtų baisoka", – sakė M.Burokas.

Jis teigė nemanantis, kad paminklą P.Cvirkai būtina nugriauti – galima būtų palikti jį ten, kur stovi, tik prisukti lentelę su paaiškinimais, kas jis buvo, jo vaidmenį visuose tuomečiuose įvykiuose, jei jau to reikia. Blogiausiu atveju, galima paminklą perkelti į P.Cvirkos tėviškę. Bet ar tikrai tai būtina daryti – klausimas.

"Manau, apie P.Cvirką ir panašius autorius reikėtų kalbėti įvairiapusiškiau – pateikiant ir tas puses, ir anas. Ir tą literatūrą reikėtų pateikti įvairesniame kontekste. Nes dabar matome arba juoda, arba balta, o tokio normalaus paveikslo nesusidėliojame. Tokios šviečiamosios misijos irgi reikėtų", – svarstė poetas.