Kas netelpa – lauk

Vyriausybės sprendimu Vilniaus kolegijai perduoti buvusio LEU Centriniai rūmai turi būti ištuštinti iki gruodžio 31-osios. VDU Švietimo akademijos lektorius istorikas Tomas Baranauskas socialiniame tinkle paviešino, kaip iš arti atrodo bibliotekos iškraustymas.

"Nuotraukoje matote patalpą, kurioje sukrauta dalis nurašomų knygų. Jau daug jų išvežta į Grigiškių popieriaus fabriką, o šitos dar laukia savo eilės. Pajuskite, taip sakant, tos bakchanalijos, kuri vyksta Lietuvoje, "grožį". Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti..." – pranešė T.Baranauskas.

Anot jo, taip praktiškai įgyvendinama "Petrauskienės – Dargio" sukurpta "Aukštojo mokslo reforma": dalis bibliotekos (kiek telpa) iškraustoma į buvusius LEU Antruosius rūmus (VDU Švietimo akademiją), bet ten vietos visai bibliotekai nėra.

Dabartinės VDU Švietimo akademijos bibliotekos fonduose yra per 100 tūkst. įvairių spaudinių, o iškraustoma biblioteka turi bent 5 kartus daugiau.

"Sumažinamas įstaigos plotas, nepasiūloma jokios alternatyvos, tada neišvengiamai tenka daug ko atsisakyti. Aišku, nurašomos knygos pagal tam tikrą tvarką, tokios, kurių daugiau egzempliorių yra kitose bibliotekose. Bet, nepaisant egzempliorių skaičiaus, daugybė knygų yra labai vertingos. Tai ne tik pedagoginė literatūra – kadangi buvo rengiami įvairių dalykų mokytojai, ir knygų yra iš įvairių sričių. Jeigu būtų laiko, galima būtų galvoti, kur jas priglausti, su kuo pasidalinti. Bet išsikraustymo greitis, kurį uždavė Vyriausybė, panašus kaip gaisro metu: visko išgelbėti negali, ką spėsi pagriebti, išnešti, tą ir turėsi. Bet knygos juk ne bulvių maišai", – piktinosi T.Baranauskas.

Pasak jo, dar nežinia, koks likimas laukia ir į VDU Švietimo akademiją perkeltos bibliotekos dalies, ir pačios akademijos, mat rūmai T.Ševčenkos g. palikti veikti tik 5 metus.

Išsikraustymo greitis, kurį uždavė Vyriausybė, panašus kaip gaisro metu: visko išgelbėti negali, ką spėsi pagriebti, išnešti, tą ir turėsi. Bet knygos juk ne bulvių maišai.

"Ką tai reiškia? Iš esmės tai, kad įstaiga veikia be aiškios ateities, – įsitikinęs mokslininkas. – Galima sakyti, kad mokytojų rengimas sužlugdytas, išskaidant per kelias institucijas, be to, ministerija padidino minimalaus studentų skaičiaus reikalavimus vienai studijų programai, o ir profesijos prestižas, deja, nekyla. Jeigu valdžia nepripažins, kad švietimą reikia stiprinti, o ne žlugdyti, sunyks ne tik bibliotekos."

Liks po 5 vadovėlius

"Vilniaus dienos" žurnalistai apsilankė buvusiuose LEU Centriniuose rūmuose, ten iš tiesų tvyro išsikraustymo slogutis. Bibliotekos skaitykla pustuštė, Abonemento skyriuje tylu. Mat studentų, pasiskolinusių knygas šioje bibliotekoje, jas grąžinti prašoma į VDU Švietimo akademijos biblioteką T.Ševčenkos g.

Fondų darbuotoja, panorusi likti neįvardyta, nes dirba paskutines dienas, mielai pavedžiojo per kelis aukštus išsidėsčiusiomis knygų "katakombomis".

Kiekviename užkaboryje vienas prie kito sustatyti metaliniai stelažai, prigrūsti vadovėlių, Oksfordo žodynų, įvairių katalogų, taip pat ir grožinės literatūros. Patalpoje, kur knygos ruošiamos perkėlimui, stelažuose išrikiuotos nedidelės krūvelės, nes darbuotojoms leista paimti po 5 kiekvienos knygos egzempliorius. Prieš Kalėdas šios krūvelės bus pervežtos į VDU Švietimo akademijos rūmuose paruoštas patalpas. Vargu ar kam nors rūpi, kaip studentai pasidalins vadovėlius, kai jų – vos 5 egzemplioriai.

Kol kas nėra nuspręsta, kur reikės dėti lietuvišką grožinę literatūrą, poezijos knygas, nuo tarybinių laikų kaupiamus į lietuvių kalbą išverstus užsienio literatūros klasikų kūrinius. Nežinia, kas laukia pasieniuose sukrautų anglų, lenkų ir kitų kalbų pratybų knygelių, metodinių patarimų, kurie į saugyklas sunešti iš ištuštintų universiteto kabinetų. Aišku tik tai, kad jiems naujose patalpose vietos nėra. Greičiausiai viskas bus nurašyta ir išvežta perdirbti kaip makulatūra.

"Daugybę vertingų knygų perdavėme kitoms bibliotekoms – iš visos Lietuvos važiavo pasirinkti, bet daug ir liko. Mes nieko nežinome, kas su jomis bus, – apgailestavo bibliotekininkė. – Dėstytojai vis klausinėja, nejaugi VDU mūsų fondai visiškai nereikalingi? Aš ir pati savęs to klausiu, bet atsakymo nėra."

Koks elitas, toks elgesys

Žinia apie pedagogų kalvės biblioteką, kuriai nerandama vietos ir pranašaujama baigtis Grigiškių popieriaus fabrike, įskaudino ir ilgametį buvusio LEU rektorių, akademiką Algirdą Gaižutį.

"Visais laikais bibliotekos, muziejai buvo nusiaubiami priešų, kurie norėdavo sunaikinti užgrobto krašto simbolius, kultūrą. O dabar nereikia nė barbarų – savo rankomis tai darome", – atsiduso mokslininkas.

Absurdiškiausia, anot jo, kad šioje situacijoje net neįmanoma įvardyti konkretaus kaltininko, kodėl tai vyksta – nei buvusios universiteto administracijos, kuri pati gyvuos tik iki gruodžio 31-osios, nei naujosios VDU Švietimo akademijos, nes knygoms fiziškai trūksta vietos jos patalpose.

"Tikrieji kaltinamieji yra aukštose valstybės įstaigose, kur priimami sprendimai, nubraukiantys daugybės specialistų ilgametes pastangas. Taip atsainu ir lengva išparceliuoti viską, kas kurta su išmanymu, profesionalumu ir didele meile savo darbui, – kalbėjo A.Gaižutis. – Tokia pati liūdna patirtis buvo ir su Technikos bibliotekos išdraskymu, dabar jau kalbama ir apie Medicinos bibliotekos uždarymą. Taip, ten specializuota literatūra, gal jos neišdalinsi mokykloms, bet juk tokios bibliotekos gali būti prie universitetų – medicinos ar technikos. Ten būtų geriausia prieglauda knygoms, o ne išmėtyti bet kur ar paversti tualetiniu popieriumi. Bet jeigu mūsų elito toks supratimas, tai toks ir knygų likimas."

Internetas visko nepakeis

Akademikas aiškino, esą nėra didelės tragedijos, kad kartais knygos iš bibliotekos fondų nurašomos – susidėvi, pasensta, ypač įvairūs vadovėliai, kurie būdavo leidžiami kas porą metų, dideliais tiražais.

"Bet net ir tokių bent po egzempliorių būtina išsaugoti, – įsitikinęs buvęs LEU rektorius. – Gal po 20 ar 50 metų kažkas rašys apie pedagoginės minties, švietimo vystymąsi. Tokie vadovėliai, ne vien profesorių veikalai, bus puiki iliustracija, kaip vyko idėjų raida – pavyzdžiui, kaip po sovietmečio sugrįžo Dievo idėja arba kaip atsispindi švietime dorovės vertybės."

Tačiau su vis populiarėjančia pozicija, kad knygas skaitmenizuojant, perkeliant į internetą, spausdinta knyga tampa nereikalinga, A.Gaižutis nenori sutikti.

"Pirmiausia, ne kiekvienas skaitytojas naudojasi kompiuteriu. O kita vertus, su tokiu požiūriu prieisime iki to, kad ir Šventasis Raštas bus tik internete, jo nepalies nei kunigo, nei tikinčiojo rankos, – sakė jis. – Mano galva, žmogus, nutolęs nuo knygos, apskritai nutolsta nuo šviesos. Knyga yra dalykas, pats skleidžiantis šviesą ir reikalaujantis dvasinės šviesos jos skaitymui. Galime ją palyginti su mūsų dvasinio gyvenimo mūro plyta, ji sustiprina žmogaus dvasinę raišką. Tenka tik apgailestauti, kad dabartiniam žmogui, vartotojiškoje visuomenėje pripratusiam prie greito, smagaus ir pasitenkinimą sukeliančio daiktų vartojimo, knyga irgi tėra paprasčiausias daiktas. Bet knyga nėra daiktas. Neturi taip būti."