Koncertai, filmų peržiūros, poezijos vakarai, vakarienės pas kaimynus, pavasarinės talkos ir daug kitų smagų veiklų. Taip gyvena Vilniaus Tilto gatvės 29 name, kuris dažnai aplinkinių vadinamas tiesiog menininkų namais, įsikūrę jauni žmonės.

Suartino koncertai

Sostinėje jau seniai sklando legendos apie Vilniaus centre esančio Tilto gatvės 29 namo gyventojus. Esą čia – menininkų buveinė. Jos gyventojams toks posakis kelia juoką.

„Jei čia gyventų visi menininkai, būtų neįmanoma nieko suorganizuoti, o mes turime daug veiklų“, – šypsodamasis sakė vienas namo gyventojų, elektrine gitara grupėje „Garbanotas bosistas“ grojantis Mantas Joneikis.

Po Pirmojo pasaulinio karo pastatytame name butus nuomojasi tik jauni žmonės. Vieni butai aptvarkyti daugiau, kiti – mažiau. „Šeimininkai nedraudžia jų remontuoti, už sunaudotas medžiagas atlygina, o darbais turime pasirūpinti patys“, – pasakojo dvejus su puse metų čia gyvenanti kirpėja ir tapytoja Simona Raupėnaitė.

Be muzikantų, kirpėjų ir tapytojų, vadinamuosiuose Tilto namuose gyvena ir fotografų, režisierių, aktorių, operatorius, vizažistė, interjero dizaineris, skulptorius, grafikas, vadybininkų, buhalterė. Nėra jokios paslapties ar specialaus scenarijaus, pagal kurį į šį namą būtų įsikėlę būtent šie žmonės.

„Tiesiog ieškojome buto miesto centre, – sakė Mantas. – Radome šį ir įsikėlėme. Kai čia atsikraustėme, labai greit susipažinome su kitų butų gyventojais, nes pradėjome rengti koncertus. Čia daug muzikuojančių, pasikviesdavome dar ir kitų grupių. O paskui, kai tik atsilaisvindavo kuris nors butas, vieni per kitus kviesdavome apsigyventi savo draugus.“

Kartu randa įvairios veiklos

Šiuo metu visi namo butai užimti. Vyresnio amžiaus gyventojų čia nėra. O nuolat bendraujančių būrį sudaro apie penkiolika–dvidešimt žmonių. Kaip sakė M.Joneikis, pusė namo gyventojų yra tapę draugais. Čia jau niekam nekelia nuostabos, jei vieni pas kitus užsuka neprašyti, net nepasibeldę.

„Pavyzdžiui, ateini ryte pasidaryti kavos ir pamatai, kad šaldytuve nėra pieno. Tada eini su chalatu pas kaimynus, jei durys praviros, tiesiog nueini iki jų šaldytuvo, pasiimi pieno, o paskui vėl atneši“, – apie šiltus tarpusavio santykius pasakojo muzikantas.

Jauna linksmų žmonių bendruomenė rengia koncertus, filmų peržiūras, bendras vakarienes, poezijos vakarus, nutirpus sniegui ir atšilus orui daro pavasarinę talką. Praėjusiais metais Tilto namų bendruomenė dalyvavo ir Gatvės muzikos dienoje. Muzikantai įsitaisė Užupyje ant vieno namo stogo.

„Manau, svarbiausia, kad čia yra visokių žmonių, kurie tiesiog gerai sutaria. Tada labai gerai vieni kitus papildo. Kalbant apie veiklas, bendrumą, kiek daug galime padaryti kartu. Kad ir apie gimtadienio dovanas – vienas niekada žmogui nepadovanosi būgnų už 500 litų. O čia susidėjom ir nupirkom. Tas pats ir su Gatvės muzikos diena. Vienam nieko nebūtų išėję. Surengėme 8 valandų koncertą, susirinko apie 400 žmonių“, – pasakojo Mantas.

Vieni kitiems – geranoriški

Puikiai sutariantys gyventojai ne tik užsiima pramogine veikla, bet ir vieni kitiems geranoriškai padeda. Režisierė Rasa Niurkaitė sakė, kad name randa visus, kurių pagalbos prisireikia.

„Statomam spektakliui reikia scenografijos – užlipu pas Dovą, reikia muzikos – ateinu pas Mantą, viską galime gauti vieni iš kitų, net nereikia išeiti iš namų“, – šypsodamasi kalbėjo Rasa.

Visi bendrai sutaria, kad name tvyro gera aura, žinoma, matyt, patys žmonės ją ir sukuria. „Yra tekę išgirsti klausimą “Kas ten per komuna Tilto gatvėje gyvena, gal žinai?„ Kai klausi žmogaus, kur ką girdėjo, sako, nežinau, kažkas pasakojo. Nežinau, kuo kam ši vieta atrodo ypatinga, man čia pirmiausia yra namai. Kad galėtų būti kitaip, jau sunku ir įsivaizduoti“, – sakė Simona.

Paryžių iškeitė į Vilnių

Tarp dabartinių namo gyventojų yra ne tik iš kitų Lietuvos vietovių atvykusių, bet ir pačių vilniečių bei Paryžių į Lietuvos sostinę iškeitusi prancūzaitė.

Vilniaus kolegijoje dainavimą ir vaidybą studijuojanti 24 metų Clotilde Rigaud užaugo mažame Prancūzijos miestelyje. Paryžiuje studijavo vaizdo montažą, bet, kaip pati sakė, suprato, kad gyvenimas Prancūzijos sostinėje – ne jai.

„Man labai nusibodo Paryžiaus gyvenimas: žmonių požiūris, arogancija, jie nelabai draugiški, miestas didelis, viskas brangu. Paryžiuje susipažinau su viena lietuve, kuri keliavo po Prancūziją. Sakiau jai, kad nuo šito miesto man jau depresija, o ji man ir sako: “Atvažiuok pas mus į Lietuvą. Šalis maža, yra daug gamtos, pas mus viskas paprasčiau.„ O man to paprastumo ir reikėjo“, – sakė Clotilde.

Reklamos agentūroje pasiprašė porą mėnesių atlikti praktiką ir atvyko į Vilnių. Kaip pati pasakojo, visi tikėjosi, kad atlikusi praktiką ji grįš namo, tačiau mergina nutarė likti. Per pusantrų metų išmoko lietuvių kalbą, kuri jai, beje, labai graži. Įstojo į Vilniaus kolegiją, rado čia daug draugų.

„Žmonės, kuriuos čia sutikau, tapo ne tik mano draugais, bet tarsi antrąja šeima. Šiemet baigsiu mokslus. Klausimas, ką darysiu toliau. Čia jaučiuosi atradusi save. Nežinau, ar stosiu toliau mokytis, ar kur nors išvažiuosiu, bet galėsiu visada sugrįžti. Viena žinau – tikrai negyvensiu Prancūzijoje. Gal nejaučiu meilės Prancūzijai, nes nesu gryna prancūzė. Mano močiutė buvo iš Turkijos, senelis – iš Vokietijos, – pasakojo Clotilde ir pridūrė: – Paryžiuje man labai trūko dvasingumo ir autentiškumo. Vilniuje viskas kitaip.“