„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – jaudindamasi tarė vilnietė Jekaterina, prisiminusi tai, kas įvyko tada, kai aštuonmetis jos sūnus buvo užpultas ir sukandžiotas vieno iš pas senelius prie namų laikomų šunų.