Antradienį Seime skambėjo prezidentės metinis pranešimas. Dar bent kelias dienas jis bus aptariamas, o paskui nuguls į istorijos analus ir niekada nebebus judinamas, nebent koks istorikas ar politologas ketins atlikti tokių pranešimų analizę. Man šis privalomas žanras atrodo keistokas. Šiandien nėra tradicijos, apie ką Seime turi kalbėti prezidentas. Apie nudirbtus darbus? Apie darbus, kuriuos reikia atlikti? Pristatyti valstybės raidos viziją ir inicijuoti diskusiją ar tiesiog pasinaudoti proga ir pasakyti tai, kas šiandien atrodo svarbu?