Spėjama, kad jis itin daug medžiojo, žvejojo ir nemažai bendravo su tenykščiais gyventojais, vadinamaisiais evenkais.

Evenkai – gana keisti žmonės, besiverčiantys medžiojimu, elnininkyste ir tikintys dvasių egzistavimu bei šamanų galiomis. Pasakojama, kad jie ateidavę pas tremtinius, atsisėsdavę, pusvalandį patylėdavę, o tada pasakydavę: „Viso gero, mums laikas eiti“ ir pasišalindavę.

1916 m. spalį (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių) Josius kartu su kitais tremtiniais buvo pašauktas į karo tarnybą, o tų pačių metų gruodį žmogus, knygose įvardijamas Kibirovu, iš dvidešimties tremtinių sudarė dvi grupes, turėjusias vykti į Krasnojarską pasitikrinti dėl tinkamumo dalyvauti Didžiajame kare (1914–1918). Koba buvo vienoje jų.

Kelionė truko gana ilgai, mat tremtiniai, keliaudami šiaurės elnių traukiamomis rogėmis pro tenykštes gyvenvietes, net ir lydimi policininkų, veltui laiko neleido bei visas savo jėgas skyrė pasilinksminimams. 1917 m. vasario 9 d. (matyt, pagal Julijaus kalendorių) rogės pagaliau pasiekė Krasnojarską. Tremtiniams čia buvo leista laisvai įsikurti.

Kaip ir nemažai kitų despotų, Koba bene visą savo gyvenimą gėdijosi įvairių įgimtų negalių ar įgytų ydų, tačiau šį kartą nesveika kairė ranka jam padarė paslaugą, mat būtent dėl jos jis išvengė tikėtinos mirties Didžiojo karo mėsmalėje.

Begyvenant Krasnojarske, Josifą aplankė jo pažįstama moteris Vera Šveicer. Kobai ji pranešė apie savo meilužio, Centro Komiteto nario ir artimo Josifo bičiulio, armėno Sureno Spandariano (1882–1916) mirtį, tad nieko nelaukęs Koba nusiuntė Jeniseisko gubernatoriui prašymą leisti jam pagyventi likusius keturis tremties mėnesius Ačinsko mieste.

Persikėlęs į Ačinską, Josius apsigyveno V. Šveicer bute, tačiau ekspertai negali pasakyti, ar tarp jų buvusi lytinė sueitis. Težinoma, kad jie sveikindamiesi susiliesdavo lūpomis, o Vera pabučiuota imdavo skleisti vis tą patį garsą: „Vajetau, Koba!“.

Imperijos sostinėje tuo metu jau vyko vadinamoji 1917-ųjų vasario 23 d.– kovo 3 d. revoliucija (pagal Grigalijaus kalendorių ji vyko nuo kovo 8 d. iki 16 d.), tačiau Ačinske tūnoję politiniai radikalai apie tai nieko nežinojo.

Tuo metu Josius itin dažnai lankydavosi pas Kamenevus. Liudininkai pasakoja, kad oratoriaus talentu apdovanotas Levas Borisovičius (1883–1936) beveik visada užtemdydavo nuobodų ir rimtą, sąmoju nepasižymėjusį Kobą. Kamenevų salone Josius dažniausiai papsėdavo pypkę, kurios dūmai erzino Levo Borisovičiaus žmoną Olgą Davidovną Bronštein (1883–1941). Ši daili, bet tuščia, kaprizinga moteris, kuri buvo dar ir Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) sesuo, dažnai kosėdavo bei prašydavo Josių liautis, tačiau jis į šeimininkės prašymus niekada nekreipdavo dėmesio.

Kovo mėnesį Ačinsko gyventojai sužinojo, kad ilgai lauktoji jų revoliucija pagaliau atėjo, tad Levui Borisovičiui, V. Šveicer, Josifui ir kitiems teliko sėsti į traukinius bei iškilmingai grįžti į Sankt Peterburgą, kuriame dabar susirinkimus rengti ir sovietus rinkti ėmė net šliundros su vagimis.

Grįžęs į imperijos sostinę, Josius laiko veltui neleido ir tuojau pat įsitraukė į politinę veiklą, kartu su Levu Borisovičiumi, perimdamas leidinio „Tiesa“ („Pravda“) kontrolę iš Viačeslavo Michailovičiaus (1890–1986), miestui ir pasauliui labiau pažįstamo Molotovo pavarde.

Viačeslavas Michailovičius itin greitai susitaikė su pažeminimu, o artimiau susibičiuliavęs su Koba, netgi tapo jo asmeniniu pastumdėliu. Josius kartais pagyvendavo V. Molotovo bute Plačiojoje gatvėje ir neretai iš Viačeslavo „pasiskolindavo“ vieną ar kitą merginą. Matyt, būtent tai ir buvo priežastys, leidusios Viačeslavui vėliau nugyventi daugelį metų bei iškilti politinės karjeros laipteliais.

1917 m. liepos 3–7 d. (pagal Grigalijaus kalendorių liepos 16–20 d.) bolševikai, kurstydami kareivius, jūreivius ir darbininkus, bene pirmą kartą pabandė nuversti Rusijoje įsitvirtinusią centro kairės liberalų vyriausybę, tačiau šis bandymas nenusisekė.

Valdžia suėmė Levą Borisovičių ir Levą Davidovičių, o Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) buvo priverstas ne tik bėgti, bet ir pakeisti savo išvaizdą. Kai kurie ekspertai tiki, kad išnešti sveiką plikę jam padėjęs ne kas kitas, o būtent Josifas. Jis esą ne tik paslėpė Vovą vienoje iš daugybės slėptuvių, bet ir pats asmeniškai savo senų pažįstamų Alilujevų namuose (prabangus butas Dešimtosios Kalėdų gatvės 17-ajame name) nuskuto žymiąją Iljičiaus barzdelę bei ūsus.

Alilujevų šeimos galva Sergejus buvo senas Kobos pažįstamas, o su jo palaidumu garsėjančia žmona Olga Josius netgi veikiausiai buvo užmezgęs romaną, tačiau dabar jo susidomėjimo sulaukė visiškai kita šios šeimos atstovė – šešiolikametė Sergejaus ir Olgos duktė Nadežda (1901–1932).

Jaunoji mergina taip pat neliko abejinga senam šeimos draugui, kuris ją kadaise išgelbėjo įkritusią į Kaspijos ežerą, tad galiausiai jie tapo pora ir įformino savo santykius. 1921 m. Nadežda pagimdė būsimą lakūną-alkoholiką Vasilijų (1921–1962), o 1926 m. – asmenine diktatoriaus numylėtine tapusią tėvelio dukrelę Svetlaną (1926–2011).

Kaip ir Jekaterina Svanidzė (1885–1907), Nadia galiausiai sulaukė tragiško ir paslaptingo likimo, tačiau nė vienas liudininkas neabejoja, kad tomis lemtingomis 1917 m. vasaros ir rudens dienomis Alilujevų dukra buvo beprotiškai įsimylėjusi.