Planų neatskleidžia
Po dvi, tris ar net keturias rimtas keliones į kalnus per metus išsiruošiantis lietuvis, paklaustas, kur planuoja vykti toliau, neatvirauja. Ne dėl to, kad būtų prietaringas.
Renkantis sudėtingus maršrutus, kaip antai – Cerro Torre Patagonijoje – turi sutapti labai daug skirtingų faktorių, kad alpinistui pavyktų, visų pirma, išeiti į kalnus, o, antra, užkopti į pasirinktą viršūnę.
„Jeigu tai būtų labai paprasta, – aiškina M. Gružauskas, – mums užtektų tik gero oro ir stiprios sveikatos, tačiau tų pliusiukų turi būti gerokai daugiau.“
Dėl šių priežasčių Marius nemėgsta reklamuotis: prisigirs, o paskui įvykiai dėliosis ne pagal planą – maršrutas bus blogas, netinkamos oro sąlygos, nevienodos komandos galimybės ir kt. „Tuomet gali pasijusti įspraustas į kampą ir dėl šios priežasties priimti netinkamus sprendimus“, – aiškina pašnekovas.
Pasirinkimas: Mariui patinka techninis alpinizmas, kai reikia įveikti ne itin aukštas viršūnes, bet kelionė iki jų paįvairinta techniškai sudėtingomis atkarpomis. Kopdamas Marius nepasikliauja likimu, neturi ir sėkmę nešančio talismano – jis pasitiki savimi ir bendražygiais. / M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.
Tapo gyvenimo būdu
Kopimą į kalnus Marius vadina ne hobiu ir net ne darbu, o gyvenimo būdu. Atvirauja, kad pats yra labai aktyvus žmogus, mėgstantis išbandyti vis naujus dalykus.
„Buvo laikas, kai labai domėjausi parašiutizmu, bet ilgainiui supratau, kad jei veiklų daugiau – kažkas vis tiek nukenčia: juk viskam reikia laiko, finansų, pastangų. Teko rinktis“, – šypsosi M. Gružauskas, pasirinkęs kalnus.
Kai nekopia į didžiąsias viršūnes, alpinistas treniruojasi Lietuvoje arba vyksta į uolų ar ledo laipiojimo stovyklas, kurios organizuojamos visame pasaulyje.
„Techninis alpinizmas susideda iš daugybės skirtingų disciplinų, kurias alpinistai privalo išmanyti ir ištreniruoti. Ypač tas, kuriose jaučiasi silpnesni. Čia neužtenka vien būti fiziškai stipriam arba vien gerai lipti uolomis“, – tikina Marius ir pasakoja, kaip Patagonijoje su didele sunkia kuprine jam teko įveikti maždaug 50 km atstumą iki kalno. Tame kelyje vyrui teko kirsti upes, keltis per kalnų perėjas, eiti per akmenų morenas ir patirti daug kitų iššūkių. Įveikęs šias kliūtis sportininkas turėjo būti išsaugojęs didžiąją dalį savo jėgų – t. y. pasiruošęs kopti į kalną iki viršūnės. „Dabar suprantate, kodėl nuolatos turiu treniruotis, važinėti į stovyklas, vienaip ar kitaip palaikyti fizinę formą“, – šypsosi M. Gružauskas.
M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.
Pradžia – Sakartvele
Pirmą kartą Marius su savo tėčiu kalnų paragavo Sakartvele. Iki 2015-ųjų nei vienam iš jų alpinizmas nebuvo pažįstamas. Nuvykę į Sakartvelą, vyrai susipažino su patyrusiais ukrainiečių alpinistais, kurie jiems padėjo užkopti į vieną iš viršūnių.
„Oras tąkart buvo ekstremalus, prastas matomumas, nuovargis begalinis, akys stiklinės – kaip šiandien pamenu tą jauseną. Nepaisant visko, mums su tėčiu tas kopimas ir leidimasis nuo kalno giliai įstrigo į širdį. Tada viskas ir prasidėjo“, – savo meilės kalnams pradžią bando atsekti pašnekovas, šiandien skiriantis alpinizmui visą savo laisvalaikį.
M. Gružauskas pamena, kad pirmą kartą lipdami su tėčiu į kalno viršūnę bazinę įrangą nuomojosi. Vis tik po bandomojo kopimo suprato, kad apie alpinizmą nežino nieko. Teko ieškoti mokytojų ir informacijos apie kalnų turizmą Lietuvoje.
Pirmoji tėvo ir sūnaus pasiekta viršūnė buvo virš 5 km aukščio, antroji siekė beveik 7 km, tačiau neseniai įveikta garsioji Cerro Torre viršūnė buvo palyginti žema – tik 3128 m. Kodėl? Pasak Mariaus, kopimas į aukščiausią viršūnę dažnai nebūna pats sudėtingiausias.
„Aukštuminis alpinizmas – tai visai kita alpinizmo rūšis, kaip bėgime yra maratonai ir trumpų distancijų bėgimai. Skiriasi jų taktika, įranga. Be to, kiekvienai rūšiai reikalingos vis kitos alpinisto fizinės savybės. Todėl kalno aukštis dar nereiškia jo sudėtingumo. Yra tokių viršūnių, į kurias galima užlipti pėsčiomis, aišku, jei turi sveiką, treniruotą kūną. Tačiau yra kalnų, kurie siekia vos 1 km aukštį, bet iki jų viršūnės tenka kopti itin stačia siena“, – aiškina Marius, šiuo metu labiau praktikuojantis techninį alpinizmą. Jame, sako, viršūnės nėra labai aukštos, bet paprakaituoti irgi reikia, įveikiant techniškai sudėtingas atkarpas.
„Dabar mane traukia ne kilometrų skaičius, o maršruto sudėtingumas. Atstumai čia trumpesni, tačiau juose yra visko – ir aukščio, ir stačių vietų, ir iššūkių, kai tenka naudotis įvairia alpinistine įranga“, – vardija techninio alpinizmo privalumus.
M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.
Darbą derina su alpinizmu
Juokais gąsdinu Marių, kad pikti liežuviai ims jį plakti – gal eurai alpinistui iš dangaus byra, jei per dienų dienas tik po kalnus laipioja. Alpinistas šypsosi ir sako, kad pinigų savo aktyviam gyvenimo būdui užsidirba lydėdamas į keliones grupes: ir Marius, ir jo tėtis Artūras yra kelionių agentūros „Kur toliau“ kelionių vadovai.
„Įdomiausia, kad net darbą man dažnai pavyksta suderinti su alpinizmu. Į Pietų Ameriką iš pradžių atvykau su grupe, pakeliavome keletą savaičių, o kai išlydėjau žmones, likau Patagonijoje ir ėmiausi įgyvendinti savo planus“, – pasakoja M. Gružauskas.
Šiuo metu ambicingo lietuvio tikslas – skleisti kuo platesnę žinią apie kalnus, kad žmonės susidomėtų, norėtų juos aplankyti. Buvo laikas, kai Marius vesdavo grupes ir į kalnus, bet sykį susizgribo, kad nuolat būdamas jų draugijoje gali ir persisotinti, prarasti jiems alkį…
Dar viena veikla, labai artima pašnekovo širdžiai – vadinamasis team buildingʼas. Pasitelkęs pavyzdžių iš alpinisto realybės Marius veda komandos formavimo renginius. Anot jo, per patyrimines užduotis stiprėja ryšiai tarp kolektyvo narių, gerėja jų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai.
„Visos mano užduotys yra labiau praktinės, susietos su kalnais, situacijomis, patirtomis juose ir pritaikytomis kasdienai“, – darbo ir hobio suderinamumu džiaugiasi mentorius.
M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.
Pasikliauja partneriu ir savimi
Nesvarbu, ar Marius kopia į 7000 m aukščio kalnus Centrinėje Azijoje, ar laipioja vertikaliomis sienomis Alpėse – jokių talismanų užantyje nesineša ir jokiomis antgamtinėmis jėgomis netiki. Jei patenka į sudėtingą situaciją – pasikliauja tik savo šalta galva, logika ir greita reakcija – žodžiu, savimi. Dar – savo partneriu.
Lietuvoje alpinistų bendruomenė nedidelė, todėl kopimo draugų tenka ieškotis tiek čia, tiek ir už jos ribų.
„Sunku rasti tinkamą partnerį kopimui, nes tarp dviejų profesionalų turi daug kas sutapti. Reikia, kad abiejų ir kopimo stilius būtų panašus, ir fizinės galimybės panašios, ir kopimo laikas abiem tiktų, o kur dar finansai... Kartais atrodo, kad jau viskas lyg ir sutampa, o štai biolaukai ima ir paveda“, – juokiasi M. Gružauskas, į Cerro Torre kopęs su kolegomis kazachstaniečiais, kurie ir pasikvietė lietuvį į savo draugiją. „Kadangi tuos žmones gerai pažinojau iš ankstesnių kopimų, išsyk sutikau“, – aiškina jis.
Pavojų šiame sporte netrūksta, tačiau Marius teigia, kad ir kasdienybėje mus nuolat lydi rizikingos situacijos. „Mes kasdien rizikuojame ta prasme, kad priimame kažkokius netinkamus sprendimus, kurie gali nulemti mūsų tolesnį gyvenimą – šeiminius santykius, psichologinę sveikatą ir kt. Kokia veikla beužsiimtumėme – visur yra rizikų“, – sako jis.
Draugė neprieštarauja
Jei turėčiau vyrą alpinistą, – sakau Mariui atvirai, – turbūt vieną dieną pateikčiau jam ultimatumą: arba aš, arba kalnai! Juk ilgą laiką sportininkas treniruojasi, būna išvykęs į kalnus, o kur dar jaudulys ir nerimas, kai išgirsti balsą, sakantį, kad adresatas nepasiekiamas...
Marius juokiasi, kad ilgametė jo gyvenimo draugė Eglė kantresnė. Sako, ji jau draugystės pradžioje žinojo apie Mariaus aistrą kalnams ir neprieštaravo. Eglė nekopia į kalnus, bet tai alpinistui daugiau pliusas nei minusas.
„Tų kalnų aš jau ir taip prisižiūriu sočiai. Kai grįžtu namo, noriu nuo jų pailsėti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mano antroji pusė šiuo sportu neužsiima ir kad mes randame kitų bendrų mus dominančių veiklų.“
Būna dienų, naktų, kai Eglei iš tiesų tenka pasijaudinti, mat kalnuose dažnai nelabai sklandžiai veikia interneto ryšys. „Pradėjus žygį į Cerro Torre viršūnę, vos išėjus iš miestelio, nutrūko ryšys. Teko naudotis palydoviniu komunikatoriumi. Jo dėka galėjome bendrauti su savo artimaisiais ir išsiųsti SOS signalą, jei netyčia būtų prireikę“, – aiškina alpinistas ir priduria, kad minėto komunikatoriaus dėka jie gaudavo atnaujintas orų prognozes net kelioms dienoms į priekį. Paklaustas, ar kada gyvenime teko siųsti SOS signalą, vyras džiaugiasi, kad to daryti nereikėjo nei jam, nei jo pažįstamiems alpinistams.
M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.
Ypatinga viršūnė
„Patagonija – tai vieta, kur vėjas priverčia atsisėsti. Kur aukščiausios klasės granitas ir ypač sudėtingi maršrutai pritraukia stipriausius pasaulio alpinistus. Kur mėnesio kartais negana, norint pasiekti viršūnę. Orai čia dažnai prasti, nepastovūs, reikalaujantys kantrybės ir gebėjimo prisitaikyti“, – savo feisbuko paskyroje pirmaisiais įspūdžiais dalijasi Marius.
Šį Patagonijos regioną alpinistas žinojo seniai, bet vis nedrįsdavo ten kelti kojos. „Atrodydavo, kad dar ne laikas, kol vieną dieną sulaukiau skambučio iš savo draugo Omaro. Nuo tos akimirkos ir pradėjau ruoštis“, – pasakoja M. Gružauskas.
Pasak alpinisto, Cerro Torre viršūnė yra unikali ir tokia vienintelė pasaulyje. Ji išsiskiria smailia forma, kuri, priklausomai nuo oro sąlygų, nuolat kinta. Anot savo akimis ją mačiusio Mariaus, iš arti Cerro Torre atrodo tarsi būtų apaugusi sniego grybais: „Pralipti tuos sniego grybus reikalinga specifinė įranga, o saugos organizavimas čia itin sudėtingas.“
Dvidešimt dienų alpinistai laukė, kol oras kopimui bus palankus, t. y. kol atsiras „oro langas“. „Kad prieitume iki viršūnės ir laimingai nusileistume į miestelį, oro langas turėjo trukti maždaug šešias dienas. Mums pasisekė: tiek aš, tiek mano draugai iš Kazachstano – visi iškėlėme savo šalių vėliavas ant Cerro Torre pirmą kartą“, – džiaugiasi pergale lietuvis, labiausiai mėgstantis ledo maršrutus, kombinuotus su uola. Cerro Torre, Mariaus žodžiais tariant, puikiai atitiko jo lipimo stilių.
Kadangi prieš lipdamas į kiekvieną viršūnę Marius nudirba milžinišką parengiamąjį darbą – susirenka informaciją, pakalbina į ją kopusius kolegas – dažnai vyrui atrodo, kad čia jau yra buvęs. „Lipu ir viskas atrodo pažįstama“, – juokiasi jis ir tuoj pat priduria, kad ypatingoji Cerro Torre buvo paruošusi jiems staigmenų.
„Tai buvo tikras mūšis. Kiekvieną sekundę turėjome kovoti už save. Nebuvo nė vienos lengvos ar patogios vietos. Nė sekundei negalėjome atsipalaiduoti. Net apsivilkus visus drabužių sluoksnius kopti buvo labai šalta“, – labiausiai įstrigusiomis akimirkomis dalijasi sportininkas.
M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.
Nemaloniausia – apsisukti ir grįžti
Kaip vieną iš sunkiausių ir nemaloniausių alpinistams dalykų Marius mini grįžimą atgal į stovyklą. „Sunkiausia būna, kai esi vos už šimto metrų nuo tikslo, bet dėl prastų oro sąlygų ar sveikatos bėdų turi apsisukti ir grįžti, taip jo ir nepasiekęs“, – dalijasi jis.
Jei taip atsitinka, alpinistai turi mokėti priimti ir labai nepopuliarų sprendimą – apsisukti ir grįžti. Mariui taip pat yra tekę kelis kartus tai daryti. „Bet tas pasitraukimas man nebuvo nesėkmės ženklas. Priešingai – aš tai vadinu brandos požymiu. Nepasiduoti užplūdusioms emocijoms ir mąstyti kritiškai yra pažengusio alpinisto požymis“, – aiškina jis ir sako, kad minėtos savybės padeda ir gyvenime. Juk kasdienybėje mūsų laukia daug nenumatytų siurprizų, kuriuos gavę turime nesutrikti, priimti teisingus sprendimus ir iš bėdos išeiti su minimaliais nuostoliais.
Dažnai susitikimuose žmonės Mariaus klausia, kodėl jis eina į kalnus. Pasak alpinisto, kalnai – pati geriausia savęs pažinimo mokykla. Tai vieta, kur galima giliau pažvelgti į savo vidų, į savo silpnąsias vietas.
„Tokias keliones suprantu kaip nuolatinį savęs tobulinimą, savęs pažinimą skirtingose situacijose, draugų ir komandos ryšį. Kalnuose aš jaučiuosi savimi, kalnuose aš esu tikras. Ten visi nusimeta kaukes ir prisimena tai, kas svarbiausia“, – aiškina pašnekovas.
Alpinizmas, anot Mariaus, glaudžiai susijęs ir su asmenybės augimu, nes kiekvienos kelionės metu alpinistai pamato savo silpnąsias puses, kurias paskui gali tobulinti. Tai ne tik kopimas, bet ir didelis darbas prieš kelionę, po jos (kopimo aptarimas, išvadų darymas ir pan.).
„Tas procesas mano gyvenimui suteikia naujų spalvų, padaro jį įdomesnį, suteikia jam intriguojančio prieskonio“, – atsisveikina Marius, nes draugai jau, girdisi, kviečia kolegą dėti telefono ragelį: laukia dar viena nepasiekta viršūnė.
Naujausi komentarai