– Esate pasakoję apie pavadinimo kilmę ir minėję, kad jis turi savotišką prakeiksmą, t. y. tam tikrų sąsajų. Pavadinime jaučiama romantika, muzikoje tarsi turėtų skambėti folkloro ir etnografiniai motyvai, tačiau grojate trankią muziką. Ar yra nutikę keistų istorijų dėl šio, pavadinkime, neatitikimo?
Bogdanas: Visi mano draugai, kurie dar nėra girdėję mūsų muzikos gyvai, galvoja, kad grojame folką.
Žilvinas: Prieš keletą metų per Jonines sulaukėme net trijų pasiūlymų groti skirtingų miestelių šventėse, vykusiose tą pačią dieną. Bandėme suderinti, kad spėtume visur, bet atstumai tarp miestelių buvo per dideli, tad teko pasirinkti vieną. Kai atvykome ir pamatėme, kad scena dalysimės su vietiniu folkloro ansambliu ir tautinių šokių kolektyvu, pasidarė aišku, kad organizatoriai pavadinimą perskaitė, bet nepasidomėjo, kokią muziką grojame.
Linas: Buvome ir vaidilučių kviečiami ant scenos per Jonines, ir fotosesijoje prie traktoriaus dalyvavome. Kartą net kažkokioje pajūrio šventėje gavome apmokėjimą benzinu – tiesiai iš kanistro. Keisčiausias jausmas – lipti į sceną po vietinių chorų pasirodymų ir groti aštriomis gitaromis ne pačius linksmiausius tekstus. Manau, organizatoriai tikėjosi, kad visos mūsų dainos skambės kaip „Žvaigždė“ ir po koncerto ne visi likdavo maloniai nustebę.
– Ar esate bandę kurti muziką, įtraukdami folkloro ar etnografinių motyvų? Kodėl? Kiek esate eksperimentavę su skirtingais stiliais ir elementais?
Bogdanas: Man folkas niekada nebuvo artimas.
Žilvinas: Pirmaisiais grupės metais buvo bandymų eiti gal ne tiek į etnografinius motyvus, kiek į kažką panašaus. Atsimenu, buvo idėjų parašyti ką nors panašaus į tai, ką tuo metu grojo, pavyzdžiui, „Girių Dvasios“. Į tą pusę taip ir nenuėjome, bet atsirado kūrinių kaip „Šaknim į pragarą“ ar „Aukso sodai“, kurie turi šiokių tokių folkiškų atspalvių.
Buvo ir toks epizodas, kai su tuomečiu gitaristu Šarūnu pamatėme turkišką savadarbį instrumentą yaybahar ir bandėme jį pasigaminti patys. Jo skambesys – labai unikalus ir puikiai įsivaizdavome skambant kai kuriuose savo kūriniuose. Deja, projektas taip ir liko neįgyvendintas.
Linas: Grupėje buvo (ir šiek tiek vis dar yra) tam tikra stigma – nenorime užsilikti bardų laikuose. Dėl to stengėmės atsitraukti nuo pirmame albume pasikartojusių motyvų. Džiugu, kad su vėlesne kūryba šios stigmos mažėja, o eksperimentavimas stiliais, efektais, temomis ar net rašymo metodika tampa natūralesnis. Eksperimentai – nuolatinė mūsų kūrybos ir gyvenimo dalis, teikianti daug įkvėpimo ir motyvacijos.
– Pranešime spaudai, pristatydami dainą „Spąstai“, minėjote, kad tai kūrinys apie vidinę kovą su savimi. Papasakokite išsamiau, apie ką ši daina. Kodėl būtent ji tapo tarsi jūsų naujo skambesio ir etapo pristatymu? Ir kodėl jos klipe pasirinkote keliauti po Vilniaus barus?
Bogdanas: Mes visi esame buvę ar vis dar esame įstrigę barų, alkoholio ar įvairių priklausomybių spąstuose. Lygiai taip pat – ir santykių spąstuose, iš kurių kartais nelengva ar net nesinori ištrūkti. Priklausomybės spąstai yra baisūs.
Žilvinas: „Spąstai“ – labai universalus terminas, kiekvienam galintis reikšti vis ką nors kita. Rašydamas tekstą labiau galvojau apie santykių temą, bet vėliau išgirdau iš klausytojų, kad jie dainą suprato visai kitaip – per savus spąstus. Todėl ir klipo idėja buvo pasirinkta tokia, kuri parodytų kitokius spąstus.
Pats kūrinys buvo vienas pirmųjų, kurio skambesys mums patiems pasirodė kitoks – mažiau plaukiantis, daugiau tarkuojantis.
Linas: „Spąstai“ gimė iš Šarūno idėjos, kurią vėliau dviese išvystėme iki formos, kurią galėjome parodyti visai grupei. Abu su Šarūnu esame nemaži postpanko gerbėjai ir, matyt, tuo metu buvo šio žanro klausymo fazė. Klausydamas daug tokios muzikos natūraliai pradedi girdėti idėjų galvoje – belieka jas perkelti į instrumentą.
Kai baigėme dainą, labai ja didžiavomės – ją smagu tiek atlikti, tiek klausyti. Publikos reakcija irgi parodė, kad einame tinkama kryptimi.
– Kas buvo sudėtingiausia filmuojant klipą ir kas labiausiai įsiminė?
Bogdanas: Žilvinui, matyt, išsiblaivyti. (Juokiasi.)
Linas: Apmokėti barų sąskaitas. (Juokiasi.)
Žilvinas: Vienas sudėtingiausių dalykų buvo įrangos problema. Tuo metu reikalingą filmavimo įrangą galėjo išnuomoti tik viena įmonė, tačiau ją jau buvo išnuomojusi kitam projektui. Tad teko improvizuoti ir patiems ieškoti sprendimų.
Galiausiai kamera buvo pritvirtinta prie paprasto trikojo, kuris buvo pririštas prie manęs operatoriaus kelnių diržu, o kad nenukristų, beveik visą laiką turėjau ją prilaikyti viena ranka. Nepadėjo ir tai, kad teko filmuoti viešose vietose – su visa įranga reikėjo dainuoti, judėti ir vaidinti. Rytas po filmavimo, švelniai tariant, irgi nebuvo lengvas.
– Turite palyginti nedaug vaizdo klipų. Kodėl? Gal tiesiog šis formatas jums nėra artimas?
Bogdanas: Jei turėtume daugiau pinigų, klipų būtų gerokai daugiau. Jei kas nors nori mums jų nebrangiai sukurti – prisidėkite prie videotekos plėtros. (Juokiasi.)
Žilvinas: Pirma, klipai – brangus malonumas, jei nori juos padaryti kokybiškus. Antra, visada stengėmės vengti lėkštų, stereotipinių vaidybinių klipų. Esame ir tokį išbandę, bet galiausiai supratome, kad mums klipas turi būti dainos vizualinė išraiška. Jei tai reiškia šlaistytis po barus ar groti dėžėje – tebūnie. Tai mums daug įdomiau nei režisuotas klipas su dešimtimis aktorių ir ne iki galo aiškia istorija.
Linas: Klipai mums tikrai patinka – jie yra neatsiejama, muziką papildanti meno forma. Idėjų jiems niekada netrūksta.
Didžiausias iššūkis – finansai. Dažnai reikia sukti galvą, kaip įtilpti į biudžetą ar ko atsisakyti, nes tai būtų per brangu ar per sudėtinga įgyvendinti. Kitas iššūkis – surinkti komandą, kuri padėtų įgyvendinti viziją. Žmonės negali dirbti už ačiū prie daug laiko ir energijos reikalaujančių projektų. Tad kviečiame pirkti albumus ir ateiti į koncertus – taip padedate mums kurti daugiau meno.
– Kaip nusprendžiate, kuriai dainai verta kurti vaizdo klipą? Kaip gimsta klipų idėjos?
Žilvinas: Esame bandę režisuoti savo klipą patys, bet greitai supratome, kad perteikti viziją kadruotėmis – atskiras mokslas ir talentas. Todėl pradėjome bendradarbiauti su režisieriais ir operatoriais, turinčiais išlavintą akį. Nuo tada viskas tapo gerokai lengviau.
Mums visada buvo svarbu leisti kitam menininkui interpretuoti mūsų kūrinį savaip. Kai atiduodi dainą kitam kūrėjui, ji tarsi įkvepia naują meninį gyvenimą ir iš to gimsta kažkas visiškai unikalaus.
Linas: Paprastai klausimas, kurios dainos klipą kurti, nė nekyla. Pats kūrinys tarsi prašosi platesnio atskleidimo. Beveik visuose albumuose nesunkiai sutariame, kurios dainos tam tinkamiausios, o tai, tarp kitko, gana reta.
Idėjų kyla įvairiai. Dažniausiai iš emocijų, kurios aplanko klausantis dainos, ar iš minčių apie tai, ką reiškia žodžiai – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kartais jau klausant pirmuosius įrašų variantus galvoje ima formuotis vaizdai, judesiai, spalvos. Iš to ir gimsta vizija, kurią profesionalai vėliau paverčia realiu turiniu.
Sunkiausia dalis – atmesti idėjas, kurios artimos klišėms arba primena jau kieno nors įgyvendintus sumanymus.
– Neseniai pristatėte savo trečiąjį albumą „Po Oda“, pasirodžiusį praėjus ketveriems metams po „A Downbeat Dream“ ir dvejiems po mini albumo „Daugiau šviesos“. Nuo ko priklauso laiko tarpai tarp jūsų albumų ir įkvėpimas kurti?
Bogdanas: Laiko tarpai priklauso nuo gyvenimo. Suderinti keturių suaugusių žmonių laiką – nemenkas iššūkis. Kai vis dėlto pavyksta susitikti ir praleisti daugiau laiko kartu, tada ir gimsta nauji kūriniai.
Žilvinas: Stengiamės savęs neversti kurti. Nenorime stagnacijos, bet ir neišbaigtų kūrinių atiduoti klausytojams taip pat sau neleidžiame. Kartais vienai dainai išgryninti prireikia gerokai daugiau laiko nei kitai. Be to, atrodo, kad kartais reikia išgyventi kokių nors įvykių, kurie paskatintų kurti.
Linas: Kaip kolegos sakė – visi turime darbus, šeimas, draugus ir kitų hobių, kurių nesinori prarasti, nes be šių dalykų ir kuriama muzika nebūtų tokia prasminga. Reikia gyventi, kad būtų apie ką dainuoti. Reikia ir valgyti, todėl nemažai laiko tenka skirti ne muzikinei veiklai. O išleidus albumą, norisi juo pasidžiaugti – jį išgroti ir išjausti.
– Papasakokite albumo „Po Oda“ istoriją. Kada pradėjote prie jo dirbti ir kokios temos jame atskleidžiamos?
Bogdanas: „Po Oda“ prasidėjo nuo dainos „Spąstai“ – tai pirmas kūrinys, kurį sukūrėme, kai prisijungiau prie grupės. Kai A. Jukna paliko būgnų sostą, jį perėmiau aš ir iškart pradėjau mokytis visų iki tol grupės sukurtų dainų. Po daugybės koncertų tarp repeticijų ėmė rastis naujų idėjų. Pirmiausia – „Spąstai“, paskui – „Pasroviui“, o tada dainos ėmė rastis viena po kitos.
Visos jos kurtos kartu. Bendrai vystėme idėjas iki kūrinių, kuriuos galite išgirsti naujoje mūsų plokštelėje. Būgnai ir bosas įrašyti vienu metu, tai bendram skambesiui suteikė gyvo pulsavimo. Daug kas sako, kad garsas pasunkėjo – man tai patinka, nes grupėje esu vienintelis sunkiosios muzikos gerbėjas. Kai kiti pasiūlo „sunkesnių“ idėjų, visada jas palaikau. Pavyzdžiui, dainos „Laiko“ kulminacijoje klausytojai išgirs pirmąją per beveik dešimt metų grupės istorijoje double bass partiją.
Temos albume įvairios – daugiausia apie asmeninius išgyvenimus. Nors jos pateikiamos per Žilvino prizmę, viskas pereina pro bendrą grupės filtrą, todėl dainos atspindi mūsų visų patirtis. Kiekvienas jas interpretuojame savaip, bet būtent dėl to jos visiems mums artimos.
Žilvinas: Kai kurios idėjos sukiojosi studijoje daugiau nei metus, bet rimtai dirbti pradėjome po praėjusios vasaros sezono. Šis albumas atnešė naują požiūrį į kūrybos procesą. Anksčiau dažniausiai kas nors ateidavo su beveik užbaigta idėja, o likę nariai tiesiog prisidėdavo. Šį kartą viską kūrėme bendrai arba mažomis grupelėmis, todėl albumas – labai įvairiapusis.
Temos – klasika: meilė, dažniausiai nelaiminga. (Šypsosi.)
Linas: Šis albumas skamba labai gyvai. Labai laukiau, kol galėsime jį pagroti publikai. Kai kurias dainas buvome jau išbandę ankstesniuose koncertuose. Jei reikėtų pasilikti tik vieną mūsų albumą – rinkčiausi šį. Jis nuoširdžiausias emocijomis ir labiausiai ištobulintas muzikos prasme. Jaučiu, kad jame sudėti pastarųjų kelerių metų išgyvenimai – nuo bendrų koncertų, vakarėlių iki linksmų ir skausmingų asmeninių patirčių.
– Albumas žymi naują jūsų kūrybos etapą. Su juo kinta skambesys ir tikrai jaučiama, kad scenoje mėgaujatės šiuo pokyčiu. Kas padarė tam įtaką?
Žilvinas: Pokyčiams įtakos turėjo ir pasikeitę nariai, ir naujas požiūris į kūrybą. Visada stengiamės nestovėti vietoje ir išbandyti ką nors naujo, tik ne visada tai pavykdavo perteikti taip įtaigiai. Šį kartą viskas įvyko natūraliai. Buvo jaučiamas kolektyvinis impulsas, kad laikas daugiau rėkti ir trepsėti.
Linas: Be to, jau pabodo girdėti, kad mūsų muzika melancholiška ir skirta palinguoti. Visi esame iš tų, kurie koncertuose mėgsta pajudėti, pasitrinti minioje, pasistumdyti pečiais. Norėjosi šią energiją perteikti albume – užkurti vakarėlį, priversti linguotojus šokti, ploti ir, kaip sakome, visas klaidas vėl pakartoti.
– Per albumo pristatymo koncertą „Kablyje“ pranešėte apie pokyčius – iš grupės išėjo gitaristas Š. Vaičiulis, o prisijungė Justas Žemaitis. Kaip įvyko šis pasikeitimas ir ką naujo Justas įneš į jūsų kūrybą ir pasirodymus?
Bogdanas: J. Žemaitis jau buvo su mumis scenoje – pernai per bendrą turą su grupe „Gruodis“ ir Kristijonu Ribaičiu. Jam mūsų muzika labai limpa, jis natūraliai jaučiasi. Nekantraujame pradėti kurti kartu.
Žilvinas: Justas, visų pirma, senas mūsų draugas, antra, senas mūsų klausytojas. Jam mūsų kūryba buvo pažįstama, todėl, kai Šarūnas nusprendė išeiti, daug įtikinėti nereikėjo. Visi norime pamatyti, kas bus toliau. Justas – be galo talentingas gitaristas, turintis kitokį požiūrį į kūrybą. Dėl to labai smalsu, kaip tai atsispindės naujame etape. Dar nežinome, koks bus rezultatas, bet žinome, kad bus gerai.
Linas: Justas puikiai atrodo scenoje ir natūraliai įsilieja į mūsų pasirodymų energiją. Be to, jis yra nuostabus gitaristas, turintis daug žinių, nuomonę ir nebijantis eksperimentuoti. Esu tikras, kad tai atsispindės mūsų naujuose kūriniuose. Visada džiaugiuosi, kai gaunu balso pranešimą su naujos dainos idėja ir užsidegimu kurti kartu.
– Kokie tolesni planai? Ko dar galima iš jūsų tikėtis?
Bogdanas: Kuo daugiau groti. Norime naujas dainas pristatyti kiekviename Lietuvos miestelyje, kuriame tik įmanoma, ir kartu su Justu kurti naują repertuarą. Tikiuosi greitai visus pamatyti mūsų koncertuose.
Žilvinas: Norime, kad naujas albumas gyventų – skambėtų tiek mūsų, tiek klausytojų ausinėse. Planuojame aktyviai groti, o tarp koncertų pradėti kurti naujas idėjas. Patirtis rodo, kad, pasikeitus nariui, kinta ir skambesys, todėl labai įdomu, kur mus nuves šis etapas.
Linas: Bus daug rokenrolo, daug gerų vakarėlių, daug judesio ir skambesio. Pažadame padaryti viską, kad gerai praleistumėte laiką. Ateikite ir būkite pasiruošę šokti!
Naujausi komentarai