Idėjos, kurios nepaleido

Kalbėdama apie kūrinio pradžią, septyniolikmetė Elžbieta prisimena, kad idėjos kilo dar prieš kurį laiką.

„Viskas prasidėjo nuo seniau užsilikusių, neišlukštentų projektų detalių, kurios vis sėdėjo galvoje ir laukė savo momento. Norėjau joms leisti pagaliau pradėti gyventi, bet ilgai nesiryžau, gal net bijojau. Tai buvo veikėjai, kurie manęs taip ir nepaliko“, – pasakojo kūrėja.

Pasak merginos, dalyvavimas „Revive“ festivalyje tapo savotišku iššūkiu pačiai sau.

„Kai pamačiau galimybę dalyvauti, pagalvojau – kodėl gi ne? Su mada niekada neturėjau labai stipraus ryšio, todėl tai tapo eksperimentu pačiai su savimi“, – pasakojo Elžbieta.

Išbandymas: pasak kūrėjos, dalyvavimas „Revive“ festivalyje jai tapo savotišku iššūkiu pačiai sau. / A. Vizbaro ir I. Jakubonytės nuotr.

Apie šviesą ir šešėlį

Elžbietai mada nėra tik drabužiai – tai priemonė kalbėti apie žmogaus vidų.

„Mes visi turime savo apšviestą pusę ir savo šešėlį. Man kolekcija „Tu tiki?“ yra apie tą ribą, kur šviesa susitinka su tamsa, kur žmogus kartais pats savęs nebepažįsta. Tai klausimas, ar tu dar tiki tuo, ką matai, ar tik bandai save įtikinti?“ – kalbėjo kūrėja.

Paklausta apie kūrybos procesą, ji pripažino, kad nėra vieno recepto, kaip gimsta idėjos.

„Visada kitaip. Viskas priklauso nuo nuotaikos, nuo inercijos. Nemėgstu sėdėti ir tobulinti eskizų, nes kai per ilgai gludini idėją, ji praranda gyvybę. Man reikia veikti iškart – kai mintys kažkur toli, o kūnas tiesiog daro. Tada gimsta tas tikrumas“, – pasakojo Elžbieta.

Ji neslepia, kad artimųjų ir mokytojų palaikymas labai svarbus: „Be mano draugų, mokytojos ir tėvų palaikymo nieko nebūtų. Jie yra žmonės, kurie pastato ant kojų, kai pati pradedu abejoti savimi.“

Džiaugsmas: E. Danieliūtė neslėpė, kad jai labai įdomu ir gera matyti, kaip skirtingai žmonės reaguoja į jos kolekciją. / A. Vizbaro ir I. Jakubonytės nuotr.

Muzika, virstanti vaizdu

Simboliai ir vaizdiniai jos kūryboje dažniausiai gimsta iš muzikos.

Mergina pastebi, kad dažniausiai viskas prasideda nuo garso – išgirsta ir staiga atsiranda vaizdinys, kuris nebeišnyksta, kol jo nepaverčia tikrove.

Tik tada pradeda formuotis idėja, prasideda savianalizė.

Su mada niekada neturėjau labai stipraus ryšio, todėl tai tapo eksperimentu.

„Iš esmės, kurdama aš tyrinėju save“, – sakė Elžbieta.

Vienas ryškiausių kūrinio akcentų – pasirinkta muzika. Kolekciją lydėjusi grupės „Solo Ansamblis“ daina „Riedlentė“ tapo svarbia kūrinio dalimi.

„Solo Ansamblis“ man yra didžiausias įkvėpimo šaltinis. Su jų muzika aš gyvenu. Kiekviena jų daina – tai lyg atskira istorija, kurioje susikuriu savo pasaulį ir jame gyvenu. „Riedlentė“ tapo tarsi viso performanso kūnu. Ji skleidė atmosferą, kurioje gali gimti tiek šviesa, tiek destrukcija“, – pasakojo kūrėja.

Elžbietai kūryba yra būdas kalbėtis su žiūrovu, o jos darbai – atviri interpretacijoms.

Ji pripažino, kad iš pradžių buvo keista, nes atrodė, kad rodo ne tik savo kūrybą ir darbus, bet ir save pačią.

„Labai įdomu ir gera matyti, kaip skirtingai žmonės reaguoja. Vieni nesupranta, kiti pagauna viską iš pusės žvilgsnio. Kai pamatau, kad kažkas nuoširdžiai įsitraukia, susimąsto ar pajaučia – tai stipriausias jausmas. Tada suprantu, kad visa tai turi prasmę“, – atvirai dalijosi Elžbieta.

Įspūdis: klaipėdietės moksleivės E. Danieliūtės sukurta mados kolekcija pasižymi stipriu vizualiniu pasakojimu, konceptualumu bei simbolika. / A. Vizbaro ir I. Jakubonytės nuotr.

Svajonės ir ateities planai

17-metės kūryba atrodo brandi ir galėtų puikiai skambėti net tarptautiniame kontekste, tačiau pati menininkė teigia, kad šiuo metu nori sutvirtėti čia, Lietuvoje.

„Dabar man svarbiausia atrasti savo balsą čia. Bet taip, svajoju apie kino režisūrą“, – atviravo Elžbieta.

Visgi jos darbas jau buvo pastebėtas ir užsienyje – vienas sukurtas muzikinis klipas „Oranžerija“ buvo atrinktas į „New York Film Festival“.

„Tai buvo toks netikėtas ir svarus postūmis. Kūryba neturi ribų, ji gali gimti bet kur – svarbu, kad pats jaustum“, – kalbėjo klaipėdietė.

Paklausta apie ateitį, Elžbieta prisipažįsta, kad šiuo metu labiausiai trokšta kurti muzikinius klipus ir galbūt net trumpametražį filmą.

„Kartais būna sunku, nes vis dar mokausi ir dažnu atveju užsikeliu didžiulius tikslus, su noru padaryti viską maksimaliai profesionaliai. Kai neišpildau savų lūkesčių – nusiviliu savimi“, – neslėpė ji.

Vis dėlto menininkė tiki, kad augimas vyksta per procesą.

„Reikia tiesiog daryti, klysti, vėl bandyti ir nebijoti eiti toliau. Svarbu nesustoti ir nenuleisti rankų“, – šypsosi Elžbieta.