Rūkalių išpažintys: rūkyti malonu, mesti – sudėtinga

Pirmojo dūmo „laisvė“

Psichologai įvardija ne vieną priežastį, kodėl žmonės rūko ir kokius poreikius jiems padeda patenkinti šis įprotis, nors gydytojai nuolat įspėja apie žalingą rūkymo poveikį sveikatai. Štai keletas rūkalių istorijų, kuriose galbūt atpažinsite ir save.

„Viskas prasidėjo nuo elementaraus smalsumo, – prisimena 40-metis Petras. – Paauglystėje cigaretė rankoje atrodė kaip brandos, maišto ar tiesiog bendrystės su kitais simbolis. Pirmieji dūmai graužė gerklę, vertė kosėti, tačiau noras pritapti buvo stipresnis. Tada atrodė, kad aš kontroliuoju situaciją. Rūkysiu tik vakarėliuose, bet kada galiu mesti – tai pirmieji melai, kuriais maitiname save. Toks buvau ir aš“, – prisimena vyras.

Bėgant metams, cigaretė tapo nebe pramoga, o gyvenimo palydove: pretekstu išeiti į lauką, kai sunku, ir apdovanojimu pabaigus darbą.

„Ji buvo šalia, kai džiaugiausi, ir ypač – kai nervinausi. Rytinės kavos nebeįsivaizdavau be dūmo. Stresas darbe? Reikia parūkyti. Nuobodulys? Vėl rūkau. Pastebėjau, kad nebe aš valdau cigaretę, o ji valdo mano dienotvarkę, piniginę ir laiką“, – tęsia Petras. Atrodytų, kas čia tokio? Juk cigaretė negriauna gyvenimų, neardo šeimų ir kainuoja sąlyginai nedaug.

„Tikroji kaina yra ne ta, kurią matome parduotuvėje. Tikroji rūkymo kaina – ne eurai, palikti kasoje. Juk tikra kaina – ta, kurią sumoki už savo sveikatą. Vis dažniau kosti, krenkšti, spjaudaisi ir pan. Cigarečių dūmais persismelkia plaukai, oda, drabužiai. Kartais labiau nei įprastai daužosi širdis, kartais sunku užmigti, kartais sunku kvėpuoti. Taip, aš tikrai mačiau gelsvėjančius savo dantis ir tikrai rytais kosėdavau taip, lyg sirgčiau tuberkulioze. Kosėji ir atrodo – tuoj plaučius išspjausi“, – po penkiolikos metų rūkymo vaizdingai pasakoja kaunietis.

Jis  bando prisiminti, kada dingo laisvės jausmas užsitraukiant cigaretę ir kada smegenys nustojo jausti nikotino teikiamą labai greitai užklumpantį malonumą.

„Kažkuriuo metu tas jausmas atėjo. Tiesiog rūkau ir suprantu, kad laimės pojūčio nebėra... Jaučiu, kad nuo manęs sklinda specifinis kvapas. Kurį laiką dar bandžiau jį paslėpti kramtomąja guma ar kvepalais. Galiausiai rytais prabudęs pradėjau labai sunkiai ir giliai kosėti, o kai lipdamas į trečią aukštą ėmiau dusti, supratau, kad viskas: arba turiu mesti rūkyti, arba tai tęsis toliau“, – prisimena Petras.

Amžina vidinė diskusija

Pašnekovas yra girdėjęs aplinkinius sakant: juk šio įpročio lengva atsikratyti. „Man sakydavo: nerūkyk kelias dienas ir nebenorėsi.“ Žmona vis baksnodavo į cigarečių pakelį ir ant jo nupieštus baisius paveikslėlius. Pamenu, kažkur perskaičiau, kad rūkymas sukelia vėžį, širdies ligas, gadina kraujagysles. Žinote, ką pamaniau? „Ir ką? Man juk taip nenutiks“, – vidinius pokalbius su savimi atpasakoja pašnekovas.

Keisčiausia, kad žmogaus smegenys geba rasti tūkstančius pasiteisinimų, kodėl „mesiu, bet dar ne šiandien“.

„Rūkaliaus gyvenimas yra nuolatinis konfliktas su pačiu savimi. Viena mano pusė sako: „Metas baigti, tu save nuodiji.“ Kita pusė išsigandusi šaukia: „Kaip susitvarkysi su stresu? Kas tau suteiks minutę ramybės?“ Baimė likti be savo „ramsčio“ dažnai yra stipresnė už bet kokius racionalius argumentus“, – prisipažįsta vyras.

Psichologai nuolat pabrėžia: mesti rūkyti nėra tiesiog atsisakyti nikotino. Tai reiškia iš naujo išmokti gyventi, džiaugtis ir liūdėti be dūmų uždangos. Taip, tikrai sunku, bet tai – vienintelis kelias atgauti tikrąją laisvę. Ir, žinoma, sutaupyti, tarkime, 6 eurus per dieną. Per metus tai sudaro… daugiau kaip 2 tūkst. eurų.

Šiandien Petras nerūko. Jau nelabai ir suskaičiuoja, prieš kiek laiko metė šį žalingą įprotį. Būdavo, vis atkrinta, vis užtraukia saldžios „laisvės“, tačiau galiausiai tie atkryčiai baigėsi. „Nesinaudojau jokiais pleistrais, nekramčiau tos specialios gumos. Tiesiog nutariau neberūkyti. Tačiau kosėti nustojau tik po kurio laiko. Turbūt plaučiams reikėjo ilgesnio laiko išsivalyti“, – svarsto vyras.

Paklaustas, ką patartų rūkaliams, jis vieno atsakymo negali duoti, tačiau pasidalija tuo, kas jam padėjo. „Tiesiog meskite, ir viskas. Sakysite, kad lengva man kalbėti. Ne, nelengva, tačiau tiesiog vieną dieną nuspręskite, kad neberūkysite. Ir viskas“, – tikina pašnekovas.

Supratau, kad fizinis poreikis praeina per savaitę, bet psichologinis alkis – baisesnis.

Pradėjo penkiolikos

Manto istorija panaši, panašios ir išgyvenamos emocijos.

„Man buvo penkiolika. Jaučiausi toks pusiau vaikas, pusiau jau suaugęs. Labai norėjau pritapti prie draugų kompanijos. Vieną vakarą stovėjome visi už mokyklos kampo, draugai man pasiūlė cigaretę. Nenorėjau pasirodyti bailys. Truputį pakosčiojau užtraukęs, lengvai apsisuko galva. Daugiau tą vakarą ir nerūkiau“, – prisimena vyras.

Laikui bėgant, jis parūkydavo vakarėlių metu, išvykose į gamtą, tačiau kasdieniu įpročiu tai netapo. Vėliau – studijos universitete, gyvenant studentų bendrabutyje vakarėlių buvo daugiau. Daugiau buvo ir cigarečių.

Po studijų prasidėjo darbai, su jais – ir stresas. Išbėgti per pietų pertrauką parūkyti atrodė lyg išganymas. Pradžioje cigarečių pakelio užtekdavo kelioms dienoms, vėliau nepastebimai atėjo laikas, kai pakelis per dieną tapo norma.

„Prabundi ir pirmiausia galvoji ne apie pusryčius, o apie dūmą prie lango, kol verda kava. Pamąstai, pasvajoji, pasėdi, pasikalbi su savimi. Apmąstai dienos darbus. Rūkyti man neatrodė blogai. Aišku, pakosti dažniau, gal ir kvapas negeras iš burnos, bet yra priemonių, pakramtai gumos, paskui jau ir išvis nesuki galvos dėl to. Man svarbiausia būdavo gelbėtis nuo streso ir per dieną rasti laiko sau. Mažiausiai 20 kartų (tiek pakelyje cigarečių)“, – pasakoja Mantas.

Mesti rūkyti jam pasiūlė draugė, su kuria jis tuo metu gyveno. Pirmasis rimtas bandymas mesti buvo per gimtadienį.

„Pasižadėjau sau – viskas, esu stipresnis už tai. Išmečiau pakelį, žiebtuvėlius. Pirmas kelias valandas net jaučiau palengvėjimą. Kitą dieną jau nuo ryto pradėjau nerimauti. Tačiau atėjus vakarui prasidėjo tikrasis pragaras. Smegenys pradėjo maldauti nikotino. Tapau piktas, irzlus, rankos drebėjo, o galvoje sukosi tik viena mintis. Nepraėjus nė parai, stovėjau degalinėje ir drebančiais pirštais pirkau naują pakelį“, – juokdamasis iš savęs tęsia pašnekovas.

Buvo ir antras, ir trečias bandymas mesti. „Bandžiau ir pleistrus, ir kramtomąją gumą, skaičiau knygas. Noriu rūkyti, nors kuolą ant galvos tašyk. Supratau, kad fizinis poreikis praeina per savaitę, bet psichologinis alkis – baisesnis“, – įsitikinęs Mantas.

Jis prisipažįsta: deja, teberūko ir šiandien. Paprastas cigaretes, elektroninių jis negali pakęsti. „Gal, jeigu labai sustreikuos sveikata, mesiu. Kiti dalykai manęs nemotyvuoja, o rimtai susirgti bijau“, – tikina pašnekovas.

Jautėsi elegantiška

Sandrai buvo devyniolika, pirmieji metai universitete. Naujas miestas, dideli lūkesčiai ir nuolatinis nepasitikėjimas savimi.

„Žiūrėdavau į vyresnes merginas kavinėje: jos sėdėdavo pasitempusios, gerdavo juodą kavą, o tarp pirštų grakščiai laikydavo ploną mėtinę cigaretę. Man jos atrodė tokios brandžios, pasitikinčios savimi ir paslaptingos“, – įspūdį prisimena moteris.

Vieną vakarą, po sunkaus egzamino, ji nusipirko pirmąjį savo „plonų“ cigarečių pakelį. „Prisimenu tą jausmą: dūmai graužė akis, sukosi galva, bet veidrodyje mačiau tai, ką norėjau: suaugusią moterį, kuri pati sprendžia, ką daryti“, – tęsia pašnekovė.

Pradžioje – tik kelios cigaretės per dieną, tik rytais, tik su kava, vėliau – jau ir per pietus, tarp paskaitų. Studijoms pasibaigus – pirmasis darbas, o ten kolektyvas pasitaikė rūkantis. Taigi, cigarečių reikėjo vis daugiau.

„Nepasakyčiau, kad labai save graužiau. Priešingai – prisitaikiau. Nešiojausi rankinėje kvepalų, kramtomosios gumos. Laikui bėgant, nebesukau galvos dėl kvapo, nes nemažai aplinkinių rūkė. Kartą per metus atlikdavau burnos ir dantų higieną ir man atrodė, kad kontroliuoju padėtį“, – pasakoja vilnietė.

Sprendimą priėmė pati

Jos akys vis užkliūdavo už straipsnių apie rūkymo žalą moters sveikatai, odai, grožiui, galų gale, ji susirado vyrą, ištekėjo ir pradėjo galvoti apie vaikus.

„Tai turbūt ir buvo lemiamas posūkis. Dar prieš pastodama mečiau rūkyti. Tiesiog vieną dieną atsikėlusi nusprendžiau – gana. Kelis mėnesius nerūkiau, pastojau. Kelerius metus, kol žindžiau vaiką, irgi neberūkiau“, – prisimena Sandra.

Dabar jos sūnus – jau mokyklinukas. Tačiau prie žalingo įpročio moteris nesugrįžo. Na, beveik. „Sugebėjau rasti aukso viduriuką. Vakarėlių metu, kelionėse kartais užtraukiu cigarilę. Galbūt dėl paties proceso. Tačiau nebeužstringu ties rūkymu. Vienos cigarilės man pakanka mėnesiui kitam. Paskui vėl esant progai sutraukiu. Taip ir guli pakelis prieškambario spintos lentynoje“, – juokiasi moteris.

Kitai pašnekovei, Ievai, rūpėjo ne motinystė, o svoris. „Bijojau priaugti svorio, buvau prisiklausiusi draugių, kad jeigu mesiu rūkyti, pradės augti svoris. Žinokite, taip ir nutiko. Mečiau ir per savaitę papilnėjau keliais kilogramais. Blogiausia – pradėjau labai norėti saldumynų“, – atvirai kloja tiesą kita ji.

Ilgai nelaukusi ji nusipirko cigarečių, užburtas ratas vėl užsisuko. Svoris nukrito, saldainių akimis nebeieškojo, tačiau bjaurus įprotis rūkyti prilipo dar pikčiau nei pirmąjį kartą.

„Kartais parūkau pasislėpusi, kad vaikai nematytų, bet nėra taip, kad periodiškai per dieną rūkyčiau kas valandą. Būna sunkesnių dienų, būna – lengviau kovoju. Žinau, kad negerai, kad kenkiu sau, cigaretės sendina, gali sukelti vėžį... Viską žinau, bet vis tiek noriu parūkyti“, – neslepia emocijų Ieva.

Kaip veikia smegenys?

Tai – tik kelios žmonių, kurie rūkė arba rūko, istorijos, bet visus pašnekovus vienija keli svarbūs dalykai.

Bauginantys užrašai ir šokiruojantys vaizdai ant cigarečių pakelių nekelia jokių emocijų ir nedaro jokio poveikio, – sako visi kalbinti žmonės. „Pradžioje dar pasižiūrėdavau iš smalsumo, o paskui nebekreipiau jokio dėmesio“ – tvirtina kalbinti rūkaliai.

„Tai, kad prekybos vietose buvo uždengti tabako gaminiai, man kėlė nuostabą ir juoką. Aš ir taip žinau, ką rūkau ir kas man patinka. Ar slėps tas cigaretes, ar ne, man jokios įtakos tai nedaro“, – tikina kiti.

Mokslas tai aiškina taip: žmogaus smegenys turi natūralų apsaugos mechanizmą nuo didelio streso. Pamatęs baisų vaizdą, pvz., pažeistus plaučius, rūkalius pasąmoningai įjungia neigimo režimą: „Tai nutiks kitiems, bet ne man“, „Mano senelis rūkė iki 90 metų ir mirė nuo senatvės su sveikais plaučiais“, „Aš rūkau nedaug, man taip nenutiks“. Šis mechanizmas leidžia žmogui apsisaugoti nuo baimės ir toliau tęsti savo įprotį be nuolatinio kaltės jausmo.

Psichologai ir apie kognityvinį disonansą: tai – vidinis konfliktas, kai žmogaus elgesys prieštarauja jo žinioms (aš žinau, kad rūkymas žudo, bet vis tiek rūkau). Kad sumažintų šią vidinę įtampą, rūkalius keičia ne savo elgesį (nes mesti rūkyti yra per sunku), o savo požiūrį į informaciją. Jis pradeda nuvertinti užrašų ant cigarečių pakelių teisingumą, vadina juos „propaganda“ arba tiesiog ignoruoja.

Negalima atmesti ir emocinio pripratimo: kai žmogus tą patį baisų vaizdą mato dešimtis kartų per dieną, smegenys prie jo pripranta. Pirmą kartą pamačius vaizdą, gali nukratyti šiurpas, tačiau po 100-ojo karto akis tampa visiškai „akla“. Užrašas tampa tiesiog pakelio dizaino dalimi, fone esančiu triukšmu, kuris nebekelia jokių emocijų.

Beje, mokslininkai tvirtina, kad žmogaus smegenys nesupranta „tolimos ateities“. Nikotino priklausomybė suteikia momentinį apdovanojimą (ramybę, dopamino pliūpsnį čia ir dabar). Tuo metu minėti užrašai gąsdina padariniais, kurie nutiks po dešimt, 20 ar 30 metų. Žmogaus evoliucija mus užprogramavo labiau vertinti greitą naudą dabar, nei tolimą, abstrakčią grėsmę ateityje, todėl įspėjimai, kas mums gresia po kelių dešimtmečių, neveikia.

Kur gauti pagalbos?

1819 – nemokama Nacionalinė metimo rūkyti pagalbos linija, kurioje patyrę specialistai suteikia emocinį palaikymą ir padeda sudaryti individualų metimo planą.

Specializuotą pagalbą teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras ir jo filialai Lietuvos miestuose.

Nerūkysiu.lt platformoje galima rasti išsamią informaciją, testų ir patarimų, kaip atpažinti rizikos situacijas.