Senojo pantomimos teatro istoriją jo trupė tęs su Kauno pantomimos ir plastikos teatro vėliava

Metų pradžioje reformuotas Kauno pantomimos teatras pakeitė pavadinimą ir vaduojasi iš įsisenėjusių skolų. Po daugelio kūrybinės veiklos metų įėjimą į teatrą papuoš iškaba, sceną dengs uždanga. Tarp nesuskaičiuojamų pasirengimo naujam sezonui rūpesčių - visai proziškas senokai užsigulėjusio statybinio balasto išvežimas, įkyraus pelėsių kvapo artistų persirengimo patalpose naikinimas. Tačiau žiūrovams svarbiausia naujiena ta, kad rugsėjį jų laukia pirmoji šio sezono premjera.

Lopas ant lopo, o lope - skylė

Taip trumpai ir aiškiai Pantomimos ir plastikos teatro materialinę būklę nusako šių metų vasarį teatro direktoriumi paskirtas Gintas Ūzas. Jį patį vyresnioji teatro žiūrovų karta pamena kaip pantomimos meno entuziastą, mimą, kūrusį solines programas, aktyviai koncertuojantį ir šiuo metu.

Taigi naujasis teatro vadovas iš savo asmeninės patirties žino, kaip kuriamas pantomimos spektaklis, ką reiškia gera meno vadyba ir kaip lengva teatrui atsidurti užribyje, prarasti ryšį su publika.

“Nuo to laiko, kai tragiškai autoavarijoje žuvo šio teatro vadovas Kęstutis Adomaitis, esu jau ketvirtas direktorius, - sako Gintas Ūzas. - Tačiau vadovų kaita nekeičia esmės, nes keistina teatro finansavimo nuostata, požiūris į jį, taip pat ir trupės požiūris į savo kūrybinę veiklą”.

Tai ir aritmetika paremta mintis. “Už senojo teatro projektus Pantomimos ir plastikos teatrui buvo skirta 43 tūkstančiai litų. Naujų projektų jau nebebuvo galima pateikti, tačiau kai kurios senojo teatro skolos mokamos iš naujojo teatro kišenės”, - pasakoja Gintas Ūzas.

Situacija, žinant varganą trupės finansavimą, kurioziška.

Teatras per metus užsidirba apie 20 - 25 tūkstančius litų. Elementariam egzistavimui - septynių trupės aktorių atlyginimams, pastato eksploatavimui reikia 78 tūkstančių litų.

Kad ir kaip skaičiuotume, šiemet teatras gali gyvuoti tik pusę metų. Jo biudžeto nepadidino aktorių pastangos dalyvauti Kauno miesto dienų renginiuose, Pasaulio lietuvių dainų šventėje, kituose miestui svarbiuose renginiuose. Aktoriai dirbo ir vasaros mėnesiais: vyko naujo spektaklio - grotesko, skirto Antano Šabaniausko atminimui, repeticijos.

Žvilgsnis į priekį

Aplinkybės taip susiklostė, kad Lietuvos profesionalioji pantomima asocijuojasi su Kaunu. Tai nulėmė Kauno valstybiniame akademiniame dramos ir Kauno muzikiniame teatre dirbę profesionaliosios pantomimos pradininkai, Modrio Tenisono vadovaujamo teatro trupės artistai, vėliau Kęstučio Adomaičio suburtosios trupės kūrybinė veikla.

Kai apie 1967-uosius ryškiai sušvito Marselio Marso žvaigždė, pantomimos kolektyvai kūrėsi daugelyje aukštųjų mokyklų. Nebylusis scenos menas žavėjo būsimuosius dailininkus, fizikus, inžinierius.

Gintas Ūzas įsitikinęs, kad vieninteliam Lietuvoje šiandieniniam Kauno pantomimos ir plastikos teatrui labai reikalinga studija, kurios nariai galėtų dalyvauti kuriamuose spektakliuose, o vėliau - papildytų trupę. Užsiėmimai studijoje padėtų jauniems žmonėms priartėti prie teatro magijos. “Būtų labai neprotinga nepasinaudoti tuo, kad paskaitas sutinka skaityti aktorius Algimantas Masiulis - talentingas menininkas, tikra teatro legenda, neprilygstamas teatro žinovas. Būtų teisinga į tokią studiją kviesti Modrį Tenisoną, buvusios jo trupės artistus, tarkim, Elę Savukynaitę, taip pat profesionalus dailininkus, muzikus. Jau esame aptarę tokios dvimetės studijos modelį, įsivaizduojame jos veiklos tikslus. Netikiu, kad augančiai kartai reikia tik kompiuterių ar vien menkaverčių pramogų. Kūryba visada patrauks jaunimą, jei tik jis nebus suaugusiųjų atgrasomas. Mūsų, teatralų, pareiga parodyti, koks tas teatras yra.

Tiesa, studijos idėja nėra didelė naujiena. Pantomimos teatre ji egzistavo, tačiau buvo išlaikoma pačių studijos lankytojų, užsiėmimų pabaigoje jie suvaidindavo pačių parengtą spektaklį ir atsisveikindavo su teatru. Vis dėlto norėtųsi, kad studija būtų koks realus tarpsnis jų gyvenime, galbūt net profesinio apsisprendimo postūmis. Taip galėtų būti, jei studija turėtų tam tikrą statusą, veiklos perspektyvą, rimtesnę nei iki šiol programą. Juk jiems dėstantieji trupės aktoriai patys neturi profesinio išsilavinimo, o yra tik praktikai.

Kūrybos klimatas

Teatras šį sezoną bandys formuoti savo repertuarą. Didžiausias darbymetis trupėje - šv. Kalėdų laikas, kuriam kolektyvas sukurs specialų spektaklį. Tačiau kitu metu žiūrovai nepripildydavo šimtą vietų turinčios salės, sakyčiau, teatras pats leisdavo žiūrovams save pamiršti, nes, tarkim, praėjusiais metais nesukurtas nė vienas naujas spektaklis. “Kelis sezonus iš eilės būdavo vaidinami prieš dešimtį metų sukurti, moraliai pasenę spektakliai, - neslepia savo apmaudo Gintas Ūzas. - Tam, kad žiūrovai vėl atrastų kelią į teatrą, viliosime jį įvairiais būdais. Vienas jų - populiarių ir žinomų teatro aktorių Vaivos Mainelytės, Vlado Bagdono, Kosto Smorigino kūrybos vakarai, kitos programos. Miesto kultūros skyriaus žmonės padėjo išsaugoti šį teatrą, tačiau vien jų pastangų neužtenka, jo kūrybiniam atsinaujinimui, tolesniam egzistavimui būtina miesto vadovų parama”.

Atsakomybės auginimas

Pantomima dažnai vadinama kūno meno kalba. Taigi kūnas, kuris yra kūrybos priemonė, turi būti ir išraiškingas, ir valdomas minties. Laikas pantomimos artistams, ko gero, pavojingesnis už laiką, kurį jaučia dramos aktoriai ar dainininkai. Išaušta diena, kai net pačios ryškiausios žvaigždės nebegali vaidinti Romeo ar Džuljetos, Mažojo princo.

Ar gyvybiškai būtinų permainų užuominos jausis teatre? Mariaus Sekmoko idėja spektaklį kurti su nostalgija ir humoru traktuojant Antano Šabaniausko dainų tekstus, gera jau tuo, kad jame dalyvauja visi trupės artistai, o scenografiją kuria Vytautas Krasauskas. Pirmą kartą po ilgos pertraukos teatras pasitelkia profesionalą dailininką.

“Jei esu kviečiamas kalbėti apie teatrą, darau tą su didžiausiu atsakingumu”, - sako aktorius Algimantas Masiulis. Dėmesingai stebėdamas repeticijas, “scenos vilkas” neiškentė neįsiterpęs į vyksmą. “Man labai svarbu, kad aktoriai ne tik žinotų, jog teatras prasidėjo ne šiandien, - aiškina A.Masiulis, - ne nuo mūsų, kad ir kokie talentingi patys sau atrodytume. Pantomima - žanras, suklestėjęs Romos imperijos laikais, jis sudėtingai atkeliavo iki mūsų dienų. Tokių, atrodytų, paprastų tiesų žinojimas, kaip ir estetizmo gyvenime ir kūryboje pabrėžimas, keičia aktorių atsakomybės laipsnį”.