Sausio 15 dieną „Klaipėda“ rašė:
1952 metais
Vienas iš daugelio smetoninės Lietuvos užkampių su būdingomis buržuazijos priemonėmis darbo žmonių sąmonei nuodyti – bažnyčiomis ir smuklėmis – buvo Šilalė. Tik Tarybų valdžios, kolūkinės santvarkos pergalės dėka rajono veidas visiškai pasikeitė, valstiečiams atviri plačiausi keliai į šviesų, pasiturimą gyvenimą.
Rajone veikia platus mokyklų, bibliotekų, klubų – skaityklų tinklas. Kolūkinį kaimą pasiekė kinas, radijas, knygos, laikraščiai. Nemaži laimėjimai pasiekti išvystant meninę saviveiklą.
1969 metais
Pagaliau! Tos dienos „Greitosios pagalbos“ stoties kolektyvas laukė nekantraudamas. Ką ir besakyti: dirbti susispaudusiems ankštose patalpose nelengva, kai ir žmonių daug, ir įrengimų nuolat gausėja. O štai naujos stoties kapitalinio remonto darbai į priekį judėjo gana lėtokai. Bent taip atrodė laukiantiems. Gi statybos – remonto valdybos darbininkams ant pečių gulėjo ne tik šis objektas. Taigi, iš kur tos darbo jėgos imti... Reikėjo suktis!
Ir štai atvėrė duris ilgai lauktos patalpos M. Melnikaitės g. (ten anksčiau buvo gaisrinė). Kaip čia įsikuria kolektyvas?
Trys aukštai – tai jau ne pusrūsis, kuriame tūnojo tokia svarbi gydymo įstaiga. Pirmame aukšte įsikuria dispečerinis valdymo pultas, ambulatorija (ji suteiks neatidėliotiną medicininę pagalbą, kai nebūtina nukentėjusį vežti iki ligoninės), budintis personalas. Kituose aukštuose apsigyvena specialios paskirties brigados, yra poilsio kambarys, kurį galima panaudoti konferencijoms, pasitarimams, administraciniam personalui, vaistinė, rūbinė.
Kambariuose puikuojasi nauji baldai, įrengimai, viskas, kas leidžia žmogui pailsėti trumpalaikėmis pertraukomis tarp iškvietimų, ir pasiskaityti būtiną literatūrą, ir televizorių pažiūrėti.
1978 metais
Prieš dešimt metų, 1968 metų sausio 19 d., „Tarybinės Klaipėdos“ skaitytojai gavo pirmąjį dienraščio literatūrinį puslapį „Gintaro lašai“. Pirmajame numeryje („Gintaro lašai“ tada buvo numeruojami ir leidžiami keturių puslapių formatu) buvo išspausdinti O. Dovidavičiūtės, J. Kantauto, V. Nausėdo, A. Navicko, A. Surblio eilėraščiai, V. Girėno, A. Patecko ir kt. prozos kūrinėliai bei publicistikos straipsniai. Malonu, kad pirmojo numerio autoriai tapo „Gintaro lašų“ bendradarbiais ir pagalbininkais.
Ėjo metai, tvirtėjo uostamiesčio literatų sparnai, stiprėjo ir „Gintaro lašų“ puslapiai, padėję suburti ne tik uostamiesčio, bet ir visos Žemaitijos literatūrines jėgas į Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekciją ir tapdami šios sekcijos narių tribūna.
Pasirodydami beveik reguliariai du kartus per mėnesį „Gintaro lašai“ per metus vidutiniškai pateikia 60-70 autorių kūrybos: eilėraščių, prozos kūrinėlių, publicistikos, kritikos. Ypatingą dėmesį „Gintaro lašai“ skiria jaunųjų, pradedančiųjų kūrybai. Vien tik praėjusiais metais „Gintaro lašų“ puslapiuose pasirodė apie 50 tokių publikacijų.
1991 metais
Pavydėtinai ilgai tebesergame chroniška socialistinio lenktyniavimo liga, kuria susirgome dar anais visuotiniais pseudo darbo pergalių metais. Ji, matyt, taip giliai įsiėdė į mūsų kūną ir sąmonę, gyvenimo būdą, kad tapo neatskiriama jo dalimi, taip prilipo prie mūsų, kad mes net nesusimąstome, kad iš tikrųjų niekas su niekuo nelenktyniavo ir juo labiau nelenktyniauja. Tad, matyt, praeiname pro šią – 1985 m. socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų lentą, kabančią Debreceno prekybos centre, lyg pro tuščią vietą.
Bet ji tebekabo ir akis tebebado. Primindama melo ir apgaulės laikus, žmonių mulkinimo būdą. Joje išvardinti ir nugalėtojai. Tebekabo tvirtai įrėminta ir įstiklinta, ir tokia ji galės dar ilgai kabėti. O žmonės tebeskambina ir net ateina į redakciją klausdami, kada pagaliau ją nukabins?
Mes savo ruožtu turėtume paklausti tų, kurie ją pakabino, – buvusią Komunalinio ūkio valdybą. Bet jos jau nebėra. Miesto Valdyboje pasiteiravau, kas dabar šiais atributais rūpinasi? Paaiškino, kad panašios lentos – Komunalinio ūkio žinioje.
Naujausi komentarai