Donato Petrošiaus knygų lentyna

Gera naujiena kvadratu

Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris, Filosofijos likimas, Vilnius: Baltos lankos, 2009, 552 p.

XX a. skelbta, kad įvyko gausybė pakasynų: vieni protautojai teigė, kad laidojamas humanizmas, kiti – kad europocentrizmas, treti apskritai – filosofijai skelbė amžiną atilsį. Bet tai tik žodžiai, pozos ir klaidinga panika. Mūsų didieji filosofai A.Mickūnas ir A.Šliogeris po bendru skydu skelbia filosofinę paguodą: postmodernizmas klasikinės (kilusios iš didžiųjų senovės graikų) filosofijos nenužudė, nepribaigė ir nepalaidojo. Priešingai – "Filosofijos likime" teigiama, kad išlieka klasikinių mąstymo formų, principų ir vertybių ilgesys, poreikis bei prognozuojamas neišvengiamas atgimimas.

Sunku susigaudyti, kas filosofijoje teisus, o kas klysta, bet šių filosofų deklaruojamas optimizmas šiais apniukusiais laikais nuteikia gerai ir net paperka. Dar geriau nuteikia filosofų kalba, ironija, stilius. Mano nuomone, iš mokslininkų kalbos gražumu A.Šliogeriui prilygsta tik Gintaras Beresnevičius (beje, A.Mickūno, kuris ilgus dešimtmečius praleido JAV ir "darbiniu" instrumentu naudoja anglų kalbą, dalį į lietuvių išvertė A.Šliogeris).

Pabrėžtina ir sykiu dar viena gerai nuteikianti smulkmena yra ta, kad ir A.Mickūno "Filosofijos pradžia", ir A.Šliogerio "Filosofijos sugrįžimas" parašyti be paaiškinimų, be išnašų, todėl nereikia nuolat raustis po knygos galą ar šokinėti akimis į puslapio apačią. Tiesiog imi ir skaitai. Patikėkite, smagumėlis. Labai gerai valo smegenis.

Kaip ateiti į protą

Jostein Gaarder, Sofijos pasaulis, Vilnius: Tyto alba, 2009, 463 p. Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

Filosofija yra toks dalykas, kurio įvado neišklausęs aukštosios mokyklos nebaigsi. Ne paslaptis, kad vienas kitas studentas susidūręs su aibe viena kitai prieštaraujančių įmantrių teorijų ima ir supanikuoja bei iš pirmo karto neišlaiko filosofijos įvado egzamino.

Nežinia, kokių kėslų siekė norvegas J.Gaarderis rašydamas "Sofijos pasaulį" – romaną apie filosofijos istoriją, tačiau jo knyga ne vien jaunuoliui turėtų padėti pasijusti saugesniam neaprėpiamuose filosofijos tyrlaukiuose.

Romane pasakojama apie penkiolikmetę merginą Sofiją, kurią, siuntinėdamas filosofinio pobūdžio laiškelius, suvilioja paslaptingas žmogus. Suvilioja ne kaip nors kūniškai ir pikantiškai, o tiesiog protiškai, stačiai "kantiškai". Siužetas ne itin įmantrus – mergina aistringai laukia iš paslaptingo nepažįstamojo laiškelių su lakoniškomis paskaitomis apie žymiausius filosofus ir jų mokymų pagrindus, skaito juos po kelis kartus ir viską uoliai dedasi į galvą.

Skaitant neapleidžia įkyri mintis – ar taip gali būti? Ar įmanoma penkiolikmetę(-į) apkrėsti "išminties meile"? Jei turite pažįstamą paauglį – pamėginkite patys. Įteikite "Sofijos pasaulį" ir pažiūrėkite, kas iš to išeis. "Sofijos pasaulis" kupinas ne vien filosofijos žinių, bet ir fizikos, antropologijos ir kt. Bet kuriuo atveju, geriau nei "Panelės" prenumerata. Jei neužsikabins dabar, perskaitys vėliau, kai ateis į protą.

Taip viskas buvo

Viktoras Suvorovas, Išvaduotojas, Vilnius: Mintis, 2009, 255p. Iš rusų kalbos vertė Daina Kasnikovskienė

Neabejoju, kad vakariečiai, skaitydami tragikomiškas sovietų armijos karininko V.Suvorovo, Brežnevo laikais išsprūdusio į Vakarus ir už akių tėvynėje už tokią išdavystę nuteisto myriop, knygeles, kraipo galvas: koks čia žanras – militaristinė fantastika, socialinė antiutopija ar vis dėlto elementariausias realizmas? Ir nieko keista – savu kailiu nepatyrusiems sovietinio muštro nepaprastai sunku patikėti, kad XX a. antroje pusėje didingose komunizmo statybose šitaip buvo elgiamasi su žmonėmis.

Lietuviškai jau yra išleista kone tuzinas V.Suvorovo knygų apie šiurpias sovietijos linksmybes. Ką tik pasirodęs "Išvaduotojas" (pirmas leidimas anglų kalba 1981 m.) yra pirmas šio dezertyro memuarų tomelis, kuriame autorius užsidėjęs šveikišką naivuolio kaukę pasakoja savo jaunystės nuotykius, patirtis ir karjeros vingius nuo kolūkio vairuotojo (1966 m.) iki Čekoslovakijos "išvaduotojo" (1968 m.).

Paradoksų, farso ir absurdo apie SSRS ūkinius bei karinius laimėjimus esame prisiklausę ir prisižiūrėję iki valios, tačiau V.Suvorovas nėra vien sausas dokumentalistas ar statistinis nusikaltimų žmoniškumui liudytojas. Šis autorius – išskirtinis pasakotojas, humoro meistras, randantis linksmų filosofinių alegorinių santvarkos apibūdinimų. "Išvaduotojas" itin rekomenduotinas tiems, kuriems retkarčiais išprūsta: "Seniau buvo geriau."

Buvo taip "gerai", kad pradėjus skaityti, sunku atsiplėšti. Aišku tai, kad šitiek įvairiausių dalykėlių, kaip kankinti ir morališkai palaužti žmones, vienas autorius neišgalvos – visa tai yra ilgametis kolektyvinis įdirbis.

1 W.Michael Gear

"Žvaigždžių smūgis" (Eridanas)

2 Jean-Dominique Bauby

"Skafandras ir drugelis" (Obuolys)

3 Stephen Clarke

"Įklimpęs į mėšlą" (Baltos lankos)

4 Charlaine Harris

"Miręs iki sutemų" (Obuolys)

5 Robert Silverberg

"Sienos karalijos" (Eridanas)

6 Dante Alighieri

"Dieviškoji komedija" (Šviesa)

7 Stephenie Meyer

"Jaunatis" (Alma littera)

8 Harlan Coben

"Netikėtas smūgis" (Jotema)

9 Stephenie Meyer

"Saulėlydis" (Alma littera)

10 Edvinas Kalėda

"Pasmerkti" (Magilė)