Du tomai Jono

Jonas Strielkūnas, Lyrika I, II t., Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2009, 448 ir 432 p.

Kadaise, vos atsidarius sienoms, važiavome į Austriją pristatyti lietuvių poezijos. Ir keisčiausias delegacijos narys man buvo Jonas Strielkūnas. Kuklus, "neužsieninis" žmogelis, kurio poezijos didybė man atrodė neišverčiama ir suprantama tik lietuviams. Bet austrams patiko. Irgi nesuprantu kodėl.

Turbūt J.Strielkūnas turi kažkokią aurą, kurią jautresnis pastebės. Turbūt. Nejaugi tie austrai taip alpo vien dėl egzotikos. Man J.Strielkūnas iš tiesų egzotiška asmenybė. Žmogus, kuriam žinant jo ekstremalų jautrumą, trapumą, kuklumą ir nesugebėjimą prisitaikyti, regis, nebuvo jokios galimybės išgyventi šiame pasaulyje. O jis išgyveno, nepakeitė savo įpročių ar įvaizdžio ir parašė vienas įspūdingiausių lietuvių poezijos knygų, kuriose irgi beveik nieko nekeitė.

Dabar šios knygos išėjo sudėtos į du storus tomus. Ar nebus čia J.Strielkūno per daug? Juk jis iš esmės rašė vieną nesibaigiantį savo eilėraštį, kurio modelis, stilius, poetika ir t. t. beveik nesikeitė. Na ir kas? Geras tas modelis, nes J.Strielkūnas net abiem kibirais jį semdamas taip išsemti ir nesugebėjo. Taip, yra tekstų, kuriuose tie kibirai barkšteli į dugną, net labai sausai suskamba. Tačiau negi pyksi dėl to ant Jono? Negi tas Jonas yra koks nors estetas gurmanas, kuriam kiekviena sekluma yra mirties nuosprendis?

Ne, J.Strielkūnas yra pati lietuvių poezijos siela, jos širdis. Širdis juk iš esmės plaka labai vienodai, nuobodžiai, neatsinaujindama, tačiau joje telpa visa žmogaus gyvybė.

Ir Jono tekstai stebėtinai gyvi, dažniausiai lyg neknyginiai, lyg kokioj mugėje susakyti. Ir susakyti, sudėlioti taip vaizdžiai, išradingai ir, pasakytume, rišliai, kad tikrai apsimokėtų eiti į tą mugę Jono tekstų paklausyti. O čia ir eiti nereikia. Štai jie visi. Rinktinės tam tikra prasme yra bedugniai maišai. Tačiau šiuo atveju tai tik į naudą. Nes šiuose dviejuose bedugniuose maišuose rasime bedugnę sielą ir bedugnį talentą.

Gyvenimas po lova

Markus Orths, Kambarinė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2009, 77 p. Iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė.

Tikrai įdomus nedidelis romanas. Apie merginą, norinčią būti nematoma. Ji ir yra nematoma, nes kas pastebi kambarines, valytojas ir panašią foninę fauną? Tad visokių bėdų kamuojama mergina Lin nuo jų gelbėjasi dirbdama kambarine.

Dirba daug, savo noru, valo net sunkiausiai prieinamas kerteles ir baldų apačias. Pamažu pradeda tyrinėti viešbučio gyventojų daiktus, pagal juos mėginti apibūdinti pačius gyventojus. Mėgina apsirengti gyventojų drabužiais, kad dar labiau tuos asmenis pajustų. Sykį užklupta Lin priversta slėptis po lova ir ten praleidžia visą naktį. Ir jai patinka.

Nuo tol kambarinė ima tyrinėti viešbučio gyventojus, antradieniais gulėdama po jų lovomis. Daug ko pamato, išgirsta ir patiria. Tai turi savų pasekmių, tiek vidinių, tiek išorinių. Knygos pasakojimas, apsukęs savotišką ratą, tarsi grįžta į pradinę padėtį.

Ir ką toliau daryti nematoma tapusiai merginai? Kartą ji pabando vėl tapti matoma, reali, apčiuopiama. Nepavyko. Bandyti dar kartą? Atsakymų neduodama.

Gana subtili, taupi, įsiklausanti ir įsižiūrinti knyga. Gana kinematografiška. Būtų geras trumpametražis filmas.

Pokšt per kuprą

Erich Fromm, Žmogaus destruktyvumo anatomija I, II t., Vilnius: Vaga, 2008, 296 ir 456 p. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė.

Esenciali vieno žymiausių psichoterapeutų studija apie žmoguje slypintį žvėrį. Nes kiekvienas savyje slepiame ne tik gėrį, bet ir žvėrį. Kai kurie slepia sėkmingai, kitiems tas žvėris nutrūksta nuo grandinės.

Žmogaus agresyvumas instinktyvus, kadaise jis padėdavo išgyventi, kartais ir dabar padeda. Tačiau žmonių (iš)gyvenimo sąlygos pasikeitusios, todėl agresyvumu dabar dažniausiai laikomi ne natūralūs, o destruktyvūs žmogaus bruožai, kurių instinktais jau nepateisinsi.

Autorius tyrinėja žmogaus agresyvumo prigimtį. Gana agresyviai tyrinėja, nes, regis, niekas nuo jo žvilgsnio nepasislepia. Nors plačiau analizuojamos biografijos ir nėra originalios: Hitleris, Himmleris, Stalinas.

Vertėtų šią knygą pasiskaityti ir ne specialistui, tiesiog dėl bendro išsilavinimo. Tik tokiu atveju nebūtina skaityti kiekvieną pastraipą. Užteks pasirinktinai. Knyga ganėtinai vaizdinga ir nenuobodi.

Be to, kai vėlų vakarą tamsioj pakampėj prikibs chuliganas, galėsite gintis ne tik kumščiais, bet ir E.Frommo citatomis. Svarbu cituoti drąsiai ir užtikrintai.