Prancūzų vilnietis
Romainas Gary, Aušros pažadas, Vilnius: Baltos lankos, 2009, 360 p. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.
Rašyti apie save, kaip žinome, yra malonu. Tačiau retai kas rašo taip, kad tai būtų malonu ir kitiems. O parašyti apie save taip, kaip Romainas Gary, yra aukštasis pilotažas.
Autorius buvo karo lakūnas, tad aukštojo pilotažo gudrybes išmano puikiai, gal net perkeldamas jas į savo kūrinius. R.Gary apskritai buvo ryški ir neeilinė asmenybė. Mums aktualiausia, kad jis gimė Vilniuje ir praleido ten pirmus keturiolika metų. Visiškai įmanoma, jog jei nebūtų emigravęs į Nicą, nebūtume turėję nei jo romanų, nei jo paties. Gulėtų kur Žemuosiuose Paneriuose.
O Prancūzijoje jo laukė stulbinami likimo posūkiai. Daugybė sėkmingų oro mūšių, vėlesnė aukšto diplomato karjera, dvi Goncourt'ų premijos (viena E.Ajaro slapyvardžiu). Santuoka su kultine aktore Jean Seberg (prisimenam ją iš J.L.Godardo "Iki paskutinio atodūsio"). Jos savižudybė, po metų – jo savižudybė. Ir – knygos.
"Aušros pažadas" – stulbinamo grožio knyga. Tai kontrapunktiškai dėstomi prisiminimai iš karo metų, vėlesnio laikotarpio, o svarbiausia – iš paauglystės Vilniuje. Labai ryšku, sugaudyti, atrodo, net kvapai ir vėjo dvelksmas. Kartais su ašara balse, kartais su atlaidžia ironija, dažnai su humoru.
Tarkim, pirmoji meilė, kuri vertė kiemo berniukus dėl jos valgyti visokias šlykštynes, nuo vorų iki sliekų. Būsimasis rašytojas ir tada visus pranoko, kai suvalgė savo kaliošą.
Tarkim, motina (tėvas anksti paliko šeimą, tad motinai knygoje skirta daug vietos), irgi versdavusi valgyti. Daržoves. Po kilogramą kasdien. Nuo to laiko rašytojas su šypsena prisipažįsta įgijęs chronišką kolitą.
Tarkim, kolibris, kuris įskrido į rašytojo kambarį ir tada vėjas užtrenkė langą ir taip jį įkalino. "Tupėjo ant pagalvės, toks mažylytis, baisiausiai priblokštas, kad nieko nesupranta, gal net įpuolęs neviltin ir nusiminęs, ir raudojo pačiu liūdniausiu balsu, kokį esu girdėjęs, nes juk savo balso negirdi niekada."
Daugybė labai subtiliai užfiksuotų detalių, pasakojančių ne tiek apie žmones, miestus ir įvykius (žinoma žinoma, ir apie juos), kiek apie didžiulę vieno žmogaus sielą. O geras rašytojas, rašydamas apie savo sielą, iš tiesų rašo apie kiekvieno mūsų sielas. Nes jis mus puikiai pažįsta.
Kas čia tokie?
Auksas kišenėje, Šiuolaikinės slovėnų novelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 215 p. Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė.
Sovietmečiu verstinių novelių serija buvo labai populiari. Vėliau nunyko ir serija, ir pačios novelės, tiek verstinės, tiek originalios. O juk tikrai gaila, tai puikus žanras, kai visą istoriją gali papasakot ne dviem šimtais puslapių, o kokiais penkiais. Moko taupumo ir koncentracijos.
Todėl slovėnų novelių rinkinys labai sveikintinas. Tačiau kas tie slovėnai?
Tokia mįslinga tauta. Labai skiriasi nuo kitų "jugoslavų". Apskritai jie artimesni austrams negu visam Balkanų katilui. Kokia ta slovėniškoji tapatybė? Būtent šiuos klausimus skaitytojas užduoda sau, imdamas į rankas šią knygą.
Slovėnai tvirtina, jog jie "atsirado iš poetinės vizijos ir dėl jos išliko". Gražus tvirtinimas, tuo labiau kad argumentų tam esama. Kai kuriuos jų pateikia įvadinio straipsnio autorius. Straipsnis tikrai informatyvus, nors parašytas labai sausa kalba ir prastu stiliumi.
O novelės – anaiptol. Klasikinio kirpimo, visai neblogos novelės. Šiandienos ženklai čia įvardijami, nesiekiama jų pabrėžti stiliaus ekstravagancija. Apskritai nesiekiama šokiruoti. Tiesiog rašoma, kuriama, kalbama skaitytojui.
Tiesą sakant, slovėniškoji tapatybė net ir skaitant šias noveles lieka neaiški. Man aišku, kas yra čekiškoji tapatybė, kas – austriškoji, kas – itališkoji. O slovėnai yra mįslė. Jie europiečiai, tai labai ryšku. Jie net Liublianos geležinkelio stoty pasistatė labai originalų paminklą vieną dieną ten viešėjusiam Jamesui Joyce'ui. Tai rodo, kad jie nori būti europiečiai. Bet kas jie tokie – nežinia. Gražūs, šviesūs žmonės. Liublianoje jie visi man buvo labai labai. Tokie ir savo novelėse.
Istorinis serialas
Jadwiga Kudirko-Kudirkienė, Valdovų meilės pėdsakais, Vilnius: Margi raštai, 2009, 208 p.
Hm, keistoka knyga, net nežinau, kaip vertinti. Skirta veikiausiai lenkų turistams (originalas lenkų kalba). Na, sugalvojo autorė aprašyti Lietuvos ir Lenkijos valdovų meilės bei vedybų istorijas ir aprašė.
Yra čia ir pseudopoetinių ekskursų, kaip autorė sėdi ir žvelgia į Šventaragio slėnį, kokias emocijas patiria. Yra gana turistinių pasažų apie Lietuvą. Tačiau pati knyga gana nuoširdi.
Ir tikrai kruopščiai parašyta. Istorinės medžiagos daug, atrinkta tai, kas autorę domino, rašoma su didžiule pagarba tiek Lietuvai, tiek jos valdovams.
Knyga plačiajai publikai, žinoma, gal kiek iš istorinio "popso" srities. Bet gal ir tokių reikia. Galima pagirti.
Naujausi komentarai