Vasara yra toks metas, kai nuo kaitros ir nepakeliamo tvankumo pasidaro labai sunku judinti galūnes. Žmonės porai mėnesių suvabalėja: vieni nelaimėliai priversti kasdien šliaužioti į darbus, kur tenka judinti bent ūsus, kad viršininkui atrodytų, jog sąžiningai pluši bendrovės bei valstybės labui; kiti – laimingieji – pasiėmę atostogų nuropoja iki vandens ir mirksta. Treti – kaip visada – nei dirba, nei poilsiauja, tik tūno dienų dienas per vidurį tarp darbo ir poilsio ir kuria drąsias vizijas, nuo kurių visuomenėje daugėja infarkto ir žado praradimo atvejų.
Štai ką tik ponas Babravičius išdidžiai pranešė: nepaisant perkaitusios Lietuvos ekonomikos ir neregėtos finansinės sausros, "Ermitažo ir Guggenheimo" ledkalnis pamažu dreifuoja Vilniaus link. Remiantis naujausiais protokolais ir nutarimais, šis kultūrinės globalizacijos milžinas į mūsų sostinę (pakeliui paskandindamas keletą Lietuvos biudžeto "titanikų") pergalingai atslinks po kokių penkerių metelių, o gal po dešimties (jei nekultūringi piktadariai atkakliai kaišios pagalius į ratus), ir visiems laikams įsikurs pievelėje prie Baltojo tilto.
Deja, šis taurus sumanymas nesulaukia deramo visuomenės palaikymo ir entuziazmo. Ir ko tikėtis – visuomenėje dabar vyrauja skeptiškos ir materialistinės nuostatos. Niekas nežiūri toli į ateitį, visiems tik ir rūpi, kaip šiandien kuo sočiau paėsti. Niurzgliai nemandagiai pirštais rodo į bankrutuojančius Vakarų pasaulio guggenheimus, tarsi tai ką nors reikštų. Jei kokie nors Las Vegaso verteivos nemokėjo padaryti, kad jų Guggenheimas veiktų pelningai, tai dar nereiškia, kad ir Vilniuje jis neatsipirktų. Mūsų vizionieriai ne kvailiai – yra projekte saugiklis. Ermitažas. Jei iš Peterburgo Ermitažo atvežti paveikslai pelno neduos, tada Vilniaus Guggenheimo Ermitažas pradės dirbti "Akropolio" režimu, tai yra imsis prekiauti statybinėmis medžiagomis, klozetais, šašlykinių atsarginėmis dalimis, medvaržčiais ir visa kita buitine technika. Va ir bus jums milijonas lankytojų per metus, kaip kad parašyta projekte.
Tikėkimės, skeptikų prognozės nepasitvirtins ir iki tiek nenusirisime.
Bet, laimė, ne išalkusi minia sprendžia kada, ką, kur ir už kiek statyti. Vilniečiams sekasi dėl savivaldos. Nesvarbu, kokia koalicija miesto taryboje turi viršų, didžiosios statybos ir drąsiosios vizijos juda į priekį. Juk gali nutikti ir taip, kad kol Vilniuje pastatys Guggenheimo filialą, visi kiti šio menų disneilando punktai pasaulyje užsidarys. Ir mes turėsime vienintelį Guggenheimą pasaulyje.
Beje, dėl Disneilando. Mūsų naujasis meras kilniadvasiškai buvo pasiryžęs lengvatinėmis sąlygomis paskolinti vieną kitą šimtą hektarų šalia Vilniaus, kad būtų suręsta Rytų Europos vaikučiams mikimauzų imperijos atstovybė su visais būtinais atributais bei pramogomis. Jie, pamanykit, atsisakė. Juk tai įžeidimas! Guggenheimo plėtrai Vilnius puikiausiai tinka, o kažkokiems trečios kartos mikimauzams mūsų sostinė per prasta? Ar nevertėtų ta proga abstraktųjį nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą sukonkretinti ir juodu ant balto atskira eilute parašyti, kad Lietuvos teritorijoje Disnėjaus įmonės produkcija nepageidaujama?
Tas pats ir su danais. Jų Legolandas taip pat atsisakė investuoti Vilniuje. Jiems mat nusispjaut į mero kvietimą, pramogų parko pas mus statyti neketina. Jie čia tik šimtatūkstantines kiaulides patyliukais renčia. Ar nederėtų paskelbti ultimatumo: nėra legolando, nebus ir kiaulidžių?
Tokios kiauliškos tokelės. Disneilando ir Legolando neturėsim, visi aplink gąsdina, kad Guggenheimas neatsipirks ir dirbs taip nuostolingai, kad visokie praėjusios žiemos fejerverkai už tris milijonus atrodys vaikų žaidimai. Reikia dar vieno atsarginio traukos centro, dar vienos drąsios vizijos.
Tačiau neverta skelbti dar vieno daug finansinių resursų suryjančio konkurso. Geriausios, drąsiausios vizijos mėtosi mūsų tėvynės patvoriuose. Yra toks stebuklingas beveik be pinigų pusiau slapta egzistuojantis (kaip ir beveik viskas, kas šioje šalyje susiję su kultūra) savaitraštis "Šiaurės Atėnai". Visai neseniai ten buvo publikuotas jaunos rašytojos Giedrės Kazlauskaitės siūlymas Baltijos dugne atstatyti Jūratės rūmus.
Pamenat lietuvių liaudies sakmę apie Jūratę, Kastytį ir agresorių Perkūną, kuris sugriovė povandeninius Jūratės rūmus? Ir tikrai – kodėl mums jų neatstačius? Sakysit – o kur brėžiniai, ir iš kur mes sužinosim, kokie tie rūmai buvo? Vizijos autorė visai teisingai pabrėžia, kad pakaks Maironio paliudijimo (kas drįstų suabejoti Jo autoritetu?), kuris baladėje apie Jūratę ir Kastytį andai rašė: "Rūmuos gintaro geltono" ir t. t. O jei dar pridėtume vaizdinę medžiagą iš sovietinio animacinio filmo apie tuodu nelaimingus įsimylėjėlius, tada pamatytume, kad medžiagos yra daugiau nei pakankamai. Juk Valdovų rūmų atstatinėtojai nė pusės tiek neturėjo.
Kadangi didingiems projektams statybų leidimai nebūtini (plg. minėtieji Valdovų rūmai), galima nieko nelaukiant burti entuziastų draugiją, išsinuomoti keletą valčių, narų kostiumų, deguonies aparatų ir imtis veiklos, kalbas ir iškilmingus posėdžius atidedant Jūratės rūmų atidarymui.
Neabejoju, kad šis projektas pasmerktas sėkmei. Jūratės rūmai taps pasauliniu traukos centru, povandeninio turizmo meka. Lietuvos pakrantėje klestės viešbučiai, žaltienos patiekalų restoranai, oro uostai, deguonies kaukių ir narų kostiumų nuomos punktai, gyvybės draudimo kontoros, komercinės gelbėtojų stotys ir visa kita. Beje, jaunoji rašytoja numatė, kad vienas Jūratės rūmų korpusas bus skirtas Eglei, žalčių karalienei, atminti. Jame aikštingos ir nesukalbamos moteriškės galėtų lankyti nuolankumo ir kantrybės kursus – brūžinti geležines klumpes, nešioti vandenį rėčiais ir pan.
Baltijos dugne atstatydami Jūratės rūmus nušautume du zuikius: plėtotume turizmą ir užkirstume kelią "Gazpromo" vamzdžio tiesimui. Strateginę statybvietę Baltijos dugne saugotų dalgėmis ginkluota Eglės brolių kariauna. Su jais, žinia, nesusitarsi. Jei lįsi – užkapos.
Planas yra. Trūksta tik vienos smulkmenos – statybinių medžiagų, tai yra gintaro geltono. Pradžiai pakaks to, kurį pasieniečiai atėmė iš kontrabandininkų. Kiek trūks, neabejoju, laikui bėgant suneš supratingi piliečiai. Aš paaukosiu mamos karolius. Ir apyrankę. Ir segę. Dėl tokios vizijos nieko negaila.
Naujausi komentarai