"Eurovizija" – tai didele dalimi žaidimas ir loterija. Dimai Šavrovui, Europai prisistačiusiam kaip Sasha Son(g), pakliuvo ištraukti tą nelaimingąjį pirmą numerį, netgi dusyk. "Eurovizijos" finale jis turėjo dainuoti pirmas, o pasirodantys pirmieji šio konkurso dar niekada nėra laimėję.
Antra vertus, pirmas jis sudainavo ir kito konkurso, Lietuvos prezidento rinkimų, kontekste, todėl netgi didesnės sėkmės atveju Sashos Son(g) triumfas politinės kanonados būtų negailestingai nustelbtas. Tačiau juk teisingai sakoma – loterijų pasaulyje sėkmė ir nesėkmė vaikščioja susikabinę rankomis. Todėl nepačiupę sėkmės už uodegos "Eurovizijoje", pabandykime pasičiupti ją konkursui pasibaigus. Tad ką gi laimėjome?
Pirmiausia, prezidento rinkimų akivaizdoje priešpaskutinė Sashos Son(g) vieta "Eurovizijoje" niekam, tikiuosi, akių itin nebadys. Na, prapylėme, tai prapylėme – bus dar tų "Eurovizijų". O isterijai neįsisiūbavus lengviau suvokti, kaip ir kurlink čia viskas sukasi. Taigi laimėjome galimybę susivokti, o tai nėra mažai mūsų supainiotame pasaulyje.
Atliko savo dainą Sasha Son(g) visai neprastai – padarė jis scenoje viską, ką galėjo. O ir geresnio kandidato lietuviškoje atrankoje į "Eurovizijos" finalą, regis, tikrai nebuvo. Taigi išspaudėme maksimumą, todėl dabar nėra dėl ko sielvartauti – ir čia pergalė. Ne mūsų kaltė, kad šiųmetė "Eurovizija" muzikiniu požiūriu buvo kur kas stipresnė nei ankstesnės. Sashos Son(g) kūrinys tiesiog išbluko gerai, patikimai pagamintų dainų fone ir niekas jau nebeįstengė įžvelgti detalių, susimąstyti, ką gi jos galėtų reikšti – kad ir ta stilingai ant šono pasmaukta skrybėlė.
Krizės įgąsdintai, neramiai į ateitį žvelgiančiai Europai padarė įspūdį ne estetizuota, meninėmis priemonėmis suformuota emocija, o atviras, naivus ir jaunatviškas jausmas. Todėl triuškinama balsų persvara laimėjo ne scenos vilkė Patricia Kaas, rafinuotas(-a) transvestitas(-ė) netransvestitas(-ė) iš Švedijos, o pasišiaušęs skaidrių akių baltarusis iš Minsko Alexanderis Rybakas, atstovavęs Norvegijai. Deja, Sashos Son(g) atliekama daina buvo pernelyg rafinuota, neblykstelėjo maksimaliu nuoširdumu, todėl ir nesunkiai pasimetė tarp kitų atlikėjų. Gal ankstesniuose "Eurovizijos" konkursuose toks atlikimas būtų ir buvęs įvertintas dešimtuku (ar dešimta vieta), tačiau konjunktūros vėjas pasikeitė ir į pirmą planą iškilo kitaip styguoti jausmai.
Ir dar – apie pergales ir jausmus. Po Sashos Son(g) pasirodymo "Eurovizijos" pusfinalyje vienas jau, regis, buvęs Jaunųjų konservatorių lygos lyderis, podraug konservatorių ir krikdemų partijos narys Andrius Vyšniauskas internete paskelbė apmaudo sklidiną įrašą: "Tas išgama, kursai Lietuvą atstovauja, ne tik užsivadino kažkokiu nesąmoningu vardu, bet dar išdrįso rusiškai užgiedoti. Jokios savigarbos. Kodėl štai balkaniečiai sugeba savomis kalbomis dainuoti? Kodėl sugeba tautinius rūbus užsidėti, nacionalinius šokius sutrypti, o štai mes ėjome ėjome ir priėjome prie to, kad prabilome matuškos šnekta."
Pasipylus kritikai "iš aukštybių" (V.Landsbergis šį išsišokimą pavadino idiotišku, o A.Kubilius pareiškė, esą jam apskritai trūksta žodžių), A.Vyšniauskas pareiškė, kad gailisi, tačiau pridūrė, esą kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo asmeninę nuomonę. Manau, ši apie "Euroviziją" įsisukusi istorija yra pamokoma ir įdomi savo emocine puse.
Žinoma, vartoti žodžius, dėl kurių pačiam A.Kubiliui trūksta žodžių, nėra apdairu (beje, čia neapsieita be paradoksų, kurie tik paryškina problemą: greta žodžio "išgama", reiškiančio "išsigimėlį, degeneratą", Dabartinės lietuvių kalbos žodyne galima rasti paaiškinimą "kas išsižada savo tėvynės, tas išgama" – nejau tai tiktų Sashai Son(g), kuris kaip tik priešingai – atstovavo (ir gerai atstovavo) savo tėvynei), tačiau čia emocija svarbesnė nei žodžiai. A.Kubiliui "šiek tiek keista, net ir pikta buvo" perskaičius internete jaunųjų konservatorių lyderio žodžius, tačiau pripažinkime, nieko čia keista: ilgus metus brandžiųjų konservatorių lyderiai plačiais mostais sėjo priešiškumo Rusijai sėklas ir štai jos sudygo – nebrandžiose jaunųjų konservatorių sielose. Ar su tokiais želdiniais mūsų konservatoriams išties vieta neksenofobiškoje Europoje? Ir kodėl A.Kubiliui "net ir pikta" – gal dėl to, kad degeneratiški žodžiai išdavikiškai atskleidė slepiamą jausmą?
Tačiau ir vėlgi – kažką laimėjome. Jauniesiems konservatoriams gal vadovaus kitas žmogus, tikėsimės, mažiau rusofobijos intoksikuotas – šitai taip pat galima būtų priskirti prie "Eurovizijos" laimėjimų. Nejau mažai? Gražu, kai tarsi ir nesėkmė tvirtai už rankos laiko kažkokią sėkmę...
Naujausi komentarai