Lietuva – piromanų kraštas

Žinojau, kad iki šiol Lietuva buvo savižudžių, o nuo šio pavasario sužinojau - dar ir piromanų kraštas. Susidarė toks įspūdis, kad kone su degtukais lietuvaičiai gimė.

Iš kur toks milžiniškas noras deginti? Pastarosiomis savaitėmis bemaž visa Lietuva paskendusi dūmuose nuo degančios perdžiūvusios žolės.

Baubiam, trimituojam, gąsdinam Europos Sąjungos išmokomis. Gal tai turės reikšmės. Gal... Ateity... O šios dienos priminė Lietuvoje kone pragarą.

Ar nesukelia šypsnio prisiminus tai, kad beveik lygiai prieš dvejus metus – 2004 metų balandžio 30 dieną Naujosios sąjungos atstovai stojimo į Europos Sąjungą proga kvietė aktyviai dalyvauti pilietinėje akcijoje „Lietuva - šviesiausia naujosios Europos valstybė“.

Stengėsi lietuviai kiek išmanydami. O akcijos metu ryškiausiai, ko gero, švietė Rokiškio rajono Degenių kaimas. Jame gyvenantis medžio drožėjas Venecijus Jočys dėl kilnaus tikslo nepagailėjo sudeginti savo tvarto.

Lietuvoje žolė buvo deginama visada, tačiau šiais metais ji pleškėjo kaip niekad.

Piromanai, argi kitaip gali pavadinti žmones, kurie turi liguistą norą nematyti sausos žolės, dirbo išsijuosę. Dėl žolės kai kurie, tarp jų ir močiutės, nepagailėjo net pastatų, kuriuos prarijo raudonasis gaidys. O Ignalinos rajone nuo degančios žolės užsidegęs sudegė pats vyriškis.

Nenutildomas ugnies cunamis, siautęs Kuršių nerijoje ketvirtadienį ir iki penktadienio gilios nakties, – dar vienas neatsargaus elgesio pavyzdys? Ne. Sveiko proto žmogus nenumes į sausą lyg parakas samanyną nei neužgesusio degtuko, nei dar rūkstančios cigaretės.

Nepasimokėme mes iš 1995-ųjų panašaus Smiltynės gaisro. Laimė, mes daugiau nei dešimtmetį gyvenome be didesnių gaisrų. Tačiau šiandieninis piromanas dar kartą parodė, kad nesame mes pasiruošę tokiai stichijai. Abiejose nerijos pusėse - vanduo, o ugniagesiai tik skėsčioja rankomis – neina prie jo privažiuoti.

Šis gaisras – ne pirmas ir ne paskutinis. Ypač reikia būti budriems, kai miškas nuo sausros traška. Net nuo įkaitusios stiklo šukės gali atsirasti dūmelis.

O mes mokame tik skėsčioti. Laimė, Smiltynė nebuvo uždegta savaitgalį. Kol mūsų Civilinė sauga būtų išsiraičiusi, tai gaidys būtų ir Juodkrantę pasiekęs.

Reikia didinti ugniagesių etatų skaičių, didinti jiems algas, gerinti techninę bazę – Lietuva jau ne vien savižudžių, bet ir piromanų kraštas.