Žvilgsnis

Redakcijos skiltis

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas dabartinio Seimo darbo šimtadienio proga pareiškė nepamenąs valdžios, kuri savo darbą būtų pradėjusi taip nesėkmingai. Su G.Kirkilu galima sutikti, tiesa, su sąlyga, jog prisiminsime, kad ne kas kitas, o jis padėjo pamatus tokiam prastam Permainų koalicijos startui.

Naujoji valdžia, minėdama savo šimtadienį, iš esmės neturėjo kuo pasigirti, tik tuo, jog sulaikė šalį ant bedugnės krašto ir neleido jai bankrutuoti. Tiesa, gali būti, jog tos pastangos buvo tik agonijos pratęsimas.

Per neregėtai prastą šimto dienų startą Permainų koalicija sugebėjo išbarstyti prieš Seimo rinkimus sukauptą pasitikėjimo kreditą. Jeigu dabar vyktų Seimo rinkimai, į parlamentą patektų tik dvi valdančiąją koaliciją sudarančios partijos – konservatoriai ir liberalai. Tautos prisikėlimo partija bei Liberalų ir centro sąjunga liktų už Seimo borto. Kažin, ar į Seimą patektų ir konservatoriai bei liberalai, jei tauta turėtų iš ko – ne tik iš socialdemokratų, paksininkų ar darbiečių – rinktis. Valdančiosios koalicijos lyderiai Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas per tris mėnesius iš populiariausių politikų nusirito iki G.Kirkilo, Rolando Pakso ar Viktoro Uspaskicho draugijos, kuri daugumai šalies piliečių nekelia pasitikėjimo.

Permainų koalicijos visuomenei pasiūlytos permainos buvo tokios drastiškos, jog atsitiko neregėtas dalykas – įniršusi minia puolė Seimo rūmus. Po riaušėmis virtusio profesinių sąjungų mitingo valdžia tarsi atsitokėjo, lyg burtų lazdele mostelėjus staiga suvokė, jog gyvena ne dramblio kaulo bokšte, jog tautai reikia ne tik nurodinėti, bet ir su ja kalbėtis, ją įtikinti, kad valdžios daromi sprendimai reikalingi ne tik jai, bet ir visai valstybei. Deja, idilė truko labai trumpai. Nurimus aistroms valdžia vėl grįžo prie savo įpročių. Valdančiąją koaliciją išgąsdinusį mitingą surengusios profesinės sąjungos neseniai išgirdo, kad valdžia nė nesirengia vykdyti jų iškeltų reikalavimų. Dialogas su profesinėmis sąjungomis vyko tik tuomet, kai buvo baiminamasi naujų protesto akcijų. Derybos nutrūko iškart, kai tik valdžia rado būdą, kaip išvengti naujų daugiatūkstantinių mitingų.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas sulaukė nedviprasmiško įspėjimo, kas jį ištiks, jei nenurims ir toliau organizuos mitingus ar streikus. Policininkai A.Černiauskui surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą, nes per profesinių sąjungų mitingą A.Černiauskas nesuvaldė riaušininkų. Už tai profesinių sąjungų lyderiui gresia tūkstantinė bauda arba iki mėnesio už grotų.

Be to, atrodo, jog riaušėmis virtęs sausio 16-osios mitingas buvo paskutinė masinė protesto akcija prie valdžios rūmų. Leidimus mitingams išduodančios Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas staiga pastebėjo, kad 15 metų mitinguotojai nesilaikė įstatymų, kurie draudžia prie valdžios įstaigų priartėti arčiau nei 75 metrai. Laikantis šio reikalavimo valdžios pastatai – Seimo ar Vyriausybės rūmai – turėtų būti aptverti, o tuomet prie parlamento ar prie Vyriausybės galėtų protestuoti ne daugiau nei 300 žmonių. Todėl nuo šiol bus atmesti visi prašymai rengti mitingus, jei juose ketins dalyvauti daugiau nei 300 žmonių. Arba protestuotojams bus pasiūlyta rinktis stadionuose, parkuose ar miškuose. Norite protestuoti – protestuokite, bet ten, kur nėra valdžios.

Ką tokie sprendimai pasako apie valdžią? Tik tai, jog ši atitrūkusi nuo visuomenės ir paniškai jos bijo. Tik tai, kad naujoji valdžia nesugeba susitarti, rasti kompromiso ir įrodyti savo tiesos. Todėl ir slepiasi nuo savo rinkėjų įstatymų ir draudimų apkasuose.