Pavasarėjant vieniems televizijų žiūrėjimo sezonas baigiasi, kitiems tik prasideda. Savaites ir dienas, likusias iki svarbiausių reginių pradžios, su džiugiu virpuliu skaičiuoja sporto mėgėjai.

Taip gerai, kad nesitiki

Ypač futbolo gerbėjai, kurie net slapčiausiose svajose nepuoselėjo iliuzijų šią vasarą pamatyti viską – ir tiesiogines Europos futbolo čempionato transliacijas, ir draugiškas nacionalinės futbolo rinktinės rungtynes su latviais, estais, čekais bei rusais, ir Lietuvos futbolo federacijos taurės finalą, ir A lygos turnyrą. Lyg to nepakaktų, kad apalptum – per LTV pradedama rodyti ir nauja speciali laidelė apie futbolą.

Sunku patikėti, nes iki šiol lietuviškoms televizijoms futbolo transliacijos būdavo tarsi šuniui penkta koja. Pakanka prisiminti 2006-ųjų rugsėjį, kai pirmąsias atrankos į šių metų Europos futbolo čempionatą rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė žaidė Neapolyje prieš pasaulio čempionę Italijos rinktinę. Ano atrankos ciklo transliacijų teises įsigijusi LNK nutarė rungtynių nerodyti. Matyt, buvo nuspręsta, kad niekam vasariškai šiltą šeštadienio vakarą žaidimai nerūpės. Televizija tuomet anonsavo kažkokį antrarūšį filmą. Ir tik todėl, kad futbolo aistruoliai skambučiais nukankino LNK būstinę, šį reginį nutarta rodyti tiesiogiai.

Kitas nepagarbos Lietuvos futbolo mėgėjams (ir sportui apskritai) ženklas – svarbias rungtynes transliuoti per pavaldžiuosius kanalus, kuriuos kokybiškai „traukia“ tik didmiesčiuose. Pavasarį vykusias Lietuvos ir Ukrainos bei Gruzijos ir Lietuvos nacionalinių futbolo rinktinių rungtynes iš Kauno ir Tbilisio tiesiogiai transliavo TV1. Savaime suprantama – negi rodysi per LNK, kai tuo metu publika pripratinta stebėti gyvybiškai svarbias „Kelio į žvaigždes“ batalijas. Apskritai, kam kaimo žmonėms sportas? Už tokį „strateginį“ mąstymą futbolo mėgėjų vardu „laisvojo“ kanalo programų direktoriams vertėtų įteikti net ne auksinį, o briliantinį svogūną.

Vis dar neverta dėmesio?

Palikus ironiją nuošalyje, norisi priminti, kad futbolas Vakaruose, jau ir Rytuose, yra tapęs beprotiškai pelninga ūkio šaka. Bet, matyt, ne Lietuvoje. Ir kas pasakys, kodėl komerciniai kanalai baiminasi geriausiu laiku rodyti mūsų nacionalinę futbolo rinktinę, besikaunančią su varžovais? Nors jau daugybę metų nebuvo gėdingo sutriuškinimo ar beviltiško pralaimėjimo, kai su stipriausiomis pasaulio komandomis kovojama dėl taškų?..

Paaiškinimų galima prirankioti įvairių, bet pradėti norisi nuo to, kad žodžiai „Lietuva“ ir „futbolas“ lietuviams nesisieja. Kas, kad pastaraisiais metais tokių futbolo imperijų kaip Italija, Prancūzija ar Vokietija komandos, susidūrusios su Lietuva, braukė šaltą prakaitą po vos išnešto sveiko kailio. Kas, kad iš anksto gali drąsiai lažintis, kad rungtynės bus atkaklios, o mūsiškiai nesiduos stumdomi ir įtampa garantuota iki paskutinių minučių. Tokie argumentai Lietuvoje nesvarbūs. Viršų ima blaivus skepticizmas.

Prieš šešetą metų, kai lietuviai pasiekė lygiąsias išvykoje žaisdami su vokiečiais, o namie įveikė škotus, tuo metu transliacijos teises turėjusiai, rodos, TV3 pavyko sukelti ažiotažą: „Futbolas grįžta!“ Grįžo, tačiau ne ilgam. Neprigijo nei televizijose, nei stadionuose.

Ir tuomet, ir dabar mūsų nacionalinė futbolo rinktinė buvo ir tebėra verta pagarbos ir palaikymo. Kad ir dabar galima atsistoti ir visa gerkle šaukti apie dar vieną futbolo grįžimą. Tačiau viską nustelbia suvokimas, kad grįžti jam nėra kur.

Su kamuoliu – per duobes

Tai aiškiausiai buvo matyti per pirmą į televiziją „sugrįžusio“ lietuviško futbolo transliaciją praėjusį šeštadienį. „Žalgirio“ stadionas, kuriame vyko Lietuvos futbolo federacijos taurės finalas, labiau priminė dekoracijas iš karinio filmo – vietovę po bombardavimo. Didvyriais galima vadinti ir duobėtame dirvone šokinėjantį kamuolį mėginusius prisijaukinti „FBK Kauno“ ir Vilniaus „Vėtros“ žaidėjus, ir du tūkstančius tuose stadiono griuvėsiuose įsitaisiusių žiūrovų.

Smagu drauge su komentatoriais pasidžiaugti, kad pagaliau po dešimties metų pertraukos lietuviškas futbolas grįžo į LTV. Tragiška, kad per dešimtmetį šalyje atsirado tik pora lygių aikščių, o reprezentaciniai stadionai – Kauno Dariaus ir Girėno bei Vilniaus „Žalgirio“ – yra pasenę. Ir kosmetinio remonto jiems nebepakanka.

Naivu tikėtis, kad visi Lietuvos futbolo reikalai susitvarkys vien pastačius nacionalinį stadioną. Nebeliks tik vieno rūpesčio – nebereikės raudonuoti ir atsiprašinėti svečių prieš tarptautines rungtynes ir po jų. Dar didesnė bėda – modernios futbolo infrastruktūros nėra ne tik gilioje provincijoje, bet ir didesniuose miestuose.

Per „Panoramą“ pastaruoju metu rodomi LTV sporto žinių redakcijos parengti pasakojimai, kaip tvarkosi broliai latviai, Lietuvos sporto mėgėjams gali sukelti juodo pavydo priepuolius. Latvijoje, nuvykus į kurį nors provincijos miestelį, gali nepakakti rankų pirštų suskaičiuoti, kiek pastaruoju metu pastatyta naujų sporto bazių. Norisi tikėti, kad šiuos reportažus pamatys mūsų galingieji lėšų skirstytojai ir susigės. Geriau vėliau negu niekada.

O mes galime pasidžiaugti pirmąja futbolo akademija Kaune – apie ją buvo rodytas reportažas per taurės finalo rungtynes. Nebuvo, kas pasako, kad ji turėjo būti įsteigta bent prieš 15 metų ir kad jų gyvybiškai reikia, mažų mažiausia bent vienos kiekvienoje apskrityje.

Naujas žaidėjas rinkoje

Iš lietuviškų televizijų sporto žinių norėtųsi ne vien sausos statistikos. Reikia konstruktyvios kritikos, gal net korektiško spaudimo. Apskritai Lietuvos sporto žurnalistų gretos retos. Pasikapstančiųjų giliau – vienetai. O ir kapstytis pas mus pavojinga karjerai.

Pastaruoju metu savo pozicijas stiprina nacionalinis transliuotojas. Norėtųsi tikėti, kad permainos LTV bus rezultatyvios. Nes šioje srityje toks sąstingis, kad net vieno sporto žurnalisto – Lino Kunigėlio – perėjimas iš vienos darbovietės į kitą iš anksto skelbiamas kone metų įvykiu.

Norisi tikėti, kad lietuviškas futbolas į televiziją grįžo ilgesniam laikui, o laikinoji sutartis tarp LTV ir Lietuvos futbolo federacijos bus pratęsta. Bent jau civilizuotame pasaulyje, jei televizija nusiperka vieno klubo ar viso turnyro transliavimo teises, tai ir rodo rungtynes visą sezoną. Nes žiūrovai gerbiami.

Šioje epopėjoje netrukus atsiras naujas žaidėjas – kanalas „Sport 1“. Kol kas apie šią televiziją žinių labai maža. Tik tiek, kad ji susijusi su Ūkio banko grupe ir kad neva transliuos Anglijos „Premier“ lygos čempionatą. Nors pradėti darbą naujasis sporto kanalas žada jau nuo liepos pirmos, kol kas viešųjų ryšių baruose – tylu.

Žinant, kokį tarptautinį futbolo ūkį valdo Ūkio banko investicinė grupė, akcininkų ambicingumą ir ryšius, neatmestina galimybė, kad naujasis sporto kanalas anksčiau ar vėliau užsimanys ir lietuviško futbolo transliacijų pyrago.

O kol kas – avansu futbolo mėgėjai televizijomis nebetiki. Teks skambius šūkius pagrįsti darbais, jei kam rūpi prakirsti storą visuotinio skepticizmo luobą.