Prieš pusę amžiaus Mustafa Akci atvyko į Vokietiją kaip vienas pačių pirmųjų turkų "kviestinių darbuotojų" – vadinamųjų gastarbaiterių, pakviestų pasirašius susitarimą, kuris pakeitė Vokietijos veidą.
Šiandien 80 mln. gyventojų turinčioje Vokietijoje gyvena maždaug 3 mln. turkų ar turkų kilmės vokiečių, kurie sudaro didžiausią šios šalies etninę mažumą.
Kai M.Akci 1961 metų birželio 17-ąją įsėdo į traukinį Stambulo centrinėje stotyje, jis manė, kad išvažiuoja „ne daugiau kaip dvejiems metams“. Tik tiek, kad spėtų prisidėti prie Vokietijos pokario „ekonominio stebuklo“ ir pasitaupytų šiek tiek pinigų.
Prabėgus 50-čiai metų, M.Akci, kuris 25-erius metus dirbo automobilių „Mercedes“ gamykloje Štutgarte, vis dar gyvena trijų kambarių bute šiame pietvakariniame Vokietijos mieste.
Su laiku prie jo namo pridygo kebabų kioskų, daržovių pardavėjai turkai iš turgų išstūmė vokiečius, italus ir graikus, o turkų kalbą galim a išgirsti daugelio miestų rajonuose. Šiandien turkų yra visur. Bent jau Vokietijos miestuose.
Žaliųjų partijos lyderis Cemas Ozdemiras yra Vokietijoje gimęs turkas, vieno garsiausių kino režisierių vardas yra Fatihas Akinas, o vienas talentingiausių futbolininkų - Mesutas Ozilas.
73 metų M.Akci dirbo tekintoju, vėliau - mašinų inžinieriumi.
Iš viso nuo1961-ųjų, kai Turkija ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl darbo jėgos mainų, iki 1973-iųjų, kai jį užbaigė naftos krizė ir didėjantis nedarbas, į Vokietiją atvyko maždaug 900 tūkst. turkų, nurodo Vokietijos migracijos centras (DOMiD).
Iš pradžių imigrantai, kurių 20 proc. sudarė moterys, pasirašydavo darbo sutartis dvejiems metams, tačiau 1964-aisiais taisyklės buvo sušvelnintos ir darbdaviams buvo leista spręsti, kokios trukmės kontraktus pasirašinėti.
M.Akci iš pradžių gyveno imigrantų bendrabučiuose, dirbo po 48 valandas per savaitę, taip pat ir šeštadieniais, ir „vieno draugo gamykloje dėka“ išmoko vokiškai.
Vokietijoje jis ilgėjosi tėvynės, o per atostogas Turkijoje draugai jam pavydėdavo, nes laikė jį turtingu.
Vokietija „yra bespalvė šalis, kur žmonės gyvena tik tam, kad dirbtų“, sako jis.
Tačiau čia gimė jo sūnus ir duktė, ir čia įsikūrė jo šeima.
„Susikūriau čia savo pasaulį“, - sako jis vokiškai. Kalba sklandžiai, bet gramatiškai netaisyklingai.
Trečiadienį Vokietija mini 50-ąsias pirmojo migracijos susitarimo su Turkija metines; jų minėjime dalyvaus Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas ir kanclerė Angela Merkel.
Kai pirmieji turkų darbuotojai migrantai atvyko dirbti Vokietijos automobilių gamyklose, anglių šachtose ar plieno liejyklose, dauguma vokiečių galvojo, kad jie netrukus išvažiuos atgal.
„Vokiečiai apie mus galvojo kaip apie pravažiuojančius žmones“, - sakė M.Akci.
Tačiau pusė visų turkų gastarbaiterių liko visam laikui. O paskui daugelis jų atsivežė šeimas.
Prieš 18 metų M.Akci tapo vokiečiu.
„Asimiliacija truputį primena daržovienę - jau nebegali atskirti pomidorų nuo porų. Aš labiau panašus į graikiškas salotas - pomidorai ir paprikos yra susimaišę, bet vis tiek gali paimti tų ar tų gabalėlį“, - aiškina jis.
Tačiau Turkija jam liko senieji namai. Jis ten važiuoja dukart per metus - pasigydyti mineralinių vandenų kurorte, be to, niekada nepraleidžia Turkijos nacionalinio radijo vidurdienio žinių. Ant jo stalo - šūsnis Vokietijoje turkų kalba leidžiamų laikraščių.
Ketvirtadienio popietėmis jis eina į vietos biblioteką skaityti pirmųjų imigrantų vaikaičiams ir provaikaičiams turkiškų pasakų.
Vokietijos politikai nuolat skundžiasi, kad daugelis turkų nenori ar negali visiškai integruotis į vokiečių visuomenę. Tai kartais kelia kultūrinę įtampą, pavyzdžiui, neseniai vienas Berlyno politikas pareiškė, kad turkai tinka tik daržovėms pardavinėti.
Didesnį rūpestį kelia tai, kad daug antros ar net trečios kartos turkų nesugebėjo visiškai išnaudoti švietimo sistemos galimybių ir todėl nepakankamai kyla karjeros laiptais.
Bet M.Akci ir toliau didžiuojasi savo pasiekimais.
1961 metais jis išvažiavo iš namų su kišeniniu vokiečių-turkų žodynu ir dainų knyga krepšyje. Šiandien tos dvi knygos eksponuojamos pirmųjų turkų migrantų muziejuje.
Naujausi komentarai