Aplenkė net Vatikaną

Jeigu apie grįžimą į Kremliaus įtakos sferą svajojantys čionykščio krašto veikėjai kada nors važiuos į Maskvą atsiimti savojo atlygio arba lankys ten gyvenančius giminaičius, jiems derėtų užsukti į vadinamąjį Aleksandro sodą (rus. Aleksandrovskij sad), esantį netoli minėto pastato.

Šiame sode jų ovacijų bei aikčiojimo turėtų laukti ne tik gyvosios gamtos reiškiniai, bet ir obeliskas, kuriame pirmaisiais sovietmečio metais buvo įamžintos pavardės tų mąstytojų bei intelektualų, kurie svariai prisidėjo prie 1917-ųjų rudenį įvykusios proletariato revoliucijos Rusijoje.

Iš pirmo žvilgsnio daugumos šių pavardžių (pvz., Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ar Wilhelmo Martino Philippo Christiano Ludwigo Liebknechto (1826–1900) buvimas ant obelisko atrodo visiškai logiškas, tačiau viena jų (9-oji) tarsi iššoka iš konteksto.

Kaip galėjo atsitikti, kad ateizmą propagavęs Sovnarkomas (liet. Liaudies komisarų sovietas) keliais dešimtmečiais anksčiau už Vatikaną nusprendė pagerbti britų aristokratą kataliką serą Thomą More’ą (1478–1535)?

Šventasis: T. More’as buvo ne tik katalikų kankinys, metęs iššūkį monarchui, bet ir vienas iškiliausių XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios sandūroje gyvenusių šviesuolių. Šiuo metu jis geriausiai prisimenamas kaip veikalo „Utopija“ autorius. / Scanpix nuotr.

Vaikinas iš Pieno gatvės

Teigiama, kad T. More’as gimė 1478 m. vasario 7 d. Milk (Pieno) gatvėje Londone teisininko ir teisėjo sero Johno More’o (1451–1530) bei jo žmonos Agnes (mergautine pavarde Graunger, 1455–1499) šeimoje.

Be būsimojo veikalo „Utopija“ (angl. „Utopia“, 1516) autoriaus, Agnes pagimdė dar du sūnus bei tris dukteris, tačiau vieną dieną jos gyvenimas staiga nutrūko.

Skelbiama, kad vėliau po žmonos mirties T. More’o tėvas dar bent keletą kartų vedė.

Anot oficialios versijos, savo ankstyvąjį išsilavinimą T. More’as įgijo Šv. Antano (St. Anthony’s) ugdymo įstaigoje.

Tuo metu tai buvo viena geriausių ugdymo įstaigų mieste, o jos vieta, kaip spėjama, buvo dabartinėje Londono Threadneedle (liet. Siūlų Adatos) gatvėje.

Įgijęs šiek tiek žinių, T. More’as pradėjo tarnauti pažu pas Kenterberio arkivyskupą Johną Mortoną (1420–1500).

Kaip galėjo atsitikti, kad ateizmą propagavęs Sovnarkomas (liet. Liaudies komisarų sovietas) keliais dešimtmečiais anksčiau už Vatikaną nusprendė pagerbti britų aristokratą kataliką serą Thomą More’ą.

Šis, kaip spėjama, suprato turįs talentais apdovanotą patarnautoją ir ėmėsi globoti jaunuolį bei galiausiai išsiuntė jį į Oksfordą.

Lavindamasis Oksforde, T. More’as įgijo lotynų ir graikų kalbų žinių, tačiau jau po kelerių metų jam teko palikti šią įstaigą ir išvykti į Londoną.

Prie šio sprendimo veikiausiai prisidėjo ne tik J. More’o noras paversti sūnų teisininku, bet ir globėjo J. Mortono mirtis.

Naujų permainų pradžia

Teisinė ir politinė T. More’o karjeros aušra (XV a. pabaiga – XVI a. pradžia) iš dalies sutapo su viso žemyno įžengimu į visiškai naują politinę, technologinę ir kultūrinę epochą.

Europiečiai ką tik buvo atradę naujus žemynus vakaruose anapus Atlanto, o viduramžiai iš esmės baigėsi, užleisdami vietą šviesesnėms bei progresyvesnėms Renesanso epochos tendencijoms.

1505 m. T. More’as vedė merginą Joanną „Jane“ Colt (1488–1511), tačiau ji, kaip ir „Utopijos“ autoriaus motina, labai anksti paliko šį pasaulį.

Per savo trumpą santuoką pora spėjo susilaukti keturių vaikų (trijų dukterų ir sūnaus), o nepraėjus nė metams nuo žmonos mirties T. More’as vedė už save vyresnę našlę Alice Harpur (1474–1551).

Požiūris: Didžiosios Britanijos praeityje buvo visko, tačiau net ir į baisius įvykius dalis britų linkę žvelgti su humoru. Šioje nuotraukoje Henriku VIII apsirengęs aktorius valgo saldų simbolį – Big Beną primenantį užkandį / Scanpix nuotr.

Matyt, jis vadovavosi prielaida, kad vaikams ir namų ūkiui būtina moteriška ranka.

Spėjama, kad T. More’as buvo gana malonus ir progresyviai mąstantis tėvas.

Jis siekė, kad mergaitės taip pat įgytų gerą išsilavinimą (tais laikais tai buvo labai neįprasta), o A. Harpur dukteriai iš ankstesnės santuokos buvo toks pats geras, kaip ir savo vaikams.

Įgijo priešgynos reputaciją

Beveik tuo pat metu jis susipažino ir užmezgė be galo šiltus santykius su kitu garbinamu tos epochos intelektualu, mūsų dienomis prisimenamu Erasmuso iš Roterdamo (1466–1536) pavarde.

Jeigu tikėtume šio olando žinute (apie 1519 m.) vokiečiui Ulrichui von Huttenui (1488–1523), britas buvo tiesiog sutvertas ir suprojektuotas draugystei su kitais žmonėmis.

Pasak portale „historyofparliamentonline.org“ pateikiamos informacijos, T. More’as į parlamentą pateko apie 1503 ar 1504 m.

Ištraukas apie rotaciją tarp miesto ir kaimo skaitantis žmogus, nieko nežinodamas apie T. More’ą ir jo veikalą, veikiausiai pagalvotų susidūręs su Kinijos Liaudies Respublikos disidento ar pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos memuarais.

Anot jo dukters Margaret (1505–1544) vyro Williamo Roperio (1496–1578), vos pakliuvęs į valdžią, „Utopijos“ autorius spėjo įgyti priešgynos reputaciją, mat įsitraukė į kivirčą dėl pinigų, skirtų Henriko VII (1457–1509) dukters Margaret Tudor (1489–1541) ir Škotijos monarcho Jameso IV (1473–1513) vedyboms.

Vėliau esą iš kitų intrigantų karalius išgirdęs apie „bebarzdį berniuką, sužlugdžiusį jo siekius“ (angl. „a beardless boy had disappointed all his purpose“).

Neatmestina prielaida, kad šis pasakojimas veikiausiai turi tam tikrą dalį tiesos, tačiau patvirtinti jį gana sunku, o ir T. More’ui bei jo šeimai tą kartą nieko rimtesnio nenutiko.