Sukilimų prevencija

Iki JAV nepriklausomybės paskelbimo vergovės praktika Šiaurės Amerikos žemyne spėjo neblogai įsitvirtinti, tačiau teigti, kad tais laikais visi ja buvo patenkinti, taip pat nereikėtų.

Pirmiausia vergove nepatenkinti buvo patys vergai (bent jau dalis jų), ką dar 1739 m. rugsėjį parodė juodaodžių sukilimas Pietų Karolinos valstijoje.

Anot portale enslaved.org pateikiamo straipsnio, šio kruvino maišto lyderiu buvo žmogus, mūsų dienomis prisimenamas Jemmy vardu.

Jis esą buvo kilęs iš vadinamosios Kongo karalystės (dabartinės Angolos dalis) ir, kaip spėjama, buvo gana išprusęs.

Teigiama, kad Jemmy galėjo išpažinti ir Romos katalikybę, ir senuosius afrikietiškus tikėjimus, taip pat turėti sukauptų portugalų kalbos, žemės ūkio bei moderniosios to meto karybos žinių.

Ketvirtajame XVIII a. dešimtmetyje jis veikiausiai kaip vergas buvo atgabentas į Pietų Karolinos teritoriją, tačiau žemės ūkio darbai jam, matyt, ne itin patiko.

1739 m. rugsėjo 9 d. Jemmy kartu su būriu kitų vergų užpuolė ir apiplėšė ginklų sandėlį.

Apsiginklavę iki dantų, jie pasiuntė pas Viešpatį apie 20 baltųjų kolonistų ir padegė keletą namų, tačiau jų likimo broliams šis sukilimas davė daugiau žalos nei naudos.

Teigiama, kad būtent dėl jo vėliau Pietų Karolinos valdžia priėmė dar vieną vergų galimybes apribojantį ir šeimininkų piktnaudžiavimą įtvirtinantį teisės aktą (1740 m.).

Įamžinimas: JAV pilietinis karas – vienas pirmųjų karinių konfliktų, užfiksuotų nuotraukose. Šiame kadre – žuvusieji Getisburgo mūšyje, vykusiame 1863 m. liepą. / Scanpix nuotr.

Pasaulinio pophito šaknys

Vergovės praktiką neigiamai vertino ir nemaža dalis išsilavinusių bei visuomeniškų baltųjų, pvz., britų dvasininkas Johnas Newtonas (1725–1807).

Pasakojama, kad jaunystėje jis buvo aktyviai į vergų prekybos verslą įsitraukusiu jūrininku, tačiau pavojinga audra sužadino jo religinius sentimentus, o vėliau patirtas insultas privertė pasitraukti iš laivybos.

Galiausiai jis tapo dvasininku ir aktyviai ėmė remti jaunesnius už vergovės panaikinimą pasisakančius veikėjus.

Vienas jų buvo britų politikas Williamas Wilberforce’as (1759–1833).

Šiuo metu J. Newtonas geriausiai prisimenamas dėl dainos „Amazing Grace“ („Dangiškoji malonė“, 1779), kurios žodžiai „Kadaise buvau pražuvęs, bet vėl atgijau. Buvau aklas, bet dabar regiu“ („I once was lost, but now I am found. Was blind, but now I see“) kalba patys už save.

Šventojo Rašto motyvai

Vergovės panaikinimo šalininkai dažnai mėgdavo remtis teiginiais, kad žmogaus pavertimas kito asmens nuosavybe yra amoralus krikščionišku požiūriu, o apie individo laisves ir teises prabilę Apšvietos mąstytojai suteikė abolicionistams naujų jėgų, tačiau vergvaldžiai ir jų lobistai taip pat neretai grįsdavo savo svaičiojimus Senuoju ir Naujuoju Testamentais.

Pvz., tais laikais už vergovę pasisakantys asmenys buvo itin pamėgę idėją, esą juodaodžiai yra tiesioginiai Nojaus sūnaus Chamo palikuonys.

Vergovės panaikinimo šalininkai dažnai mėgdavo remtis teiginiais, kad žmogaus pavertimas kito asmens nuosavybe yra amoralus krikščionišku požiūriu.

Anot jų, Chamas įžeidė Nojų, tad vergovė – teisėta Dievo bausmė niekšelio ainiams.

1772 m. birželio 22 d. abolicionistai pasiekė pirmą simbolinę pergalę, kai pabėgęs vergas, šiuo metu prisimenamas Jameso Somerseto vardu (gimė veikiausiai 1741 m., mirties data neskelbiama), padavė savo šeimininką Charlesą Stewartą į teismą.

Teigiama, kad C. Stewartas įsigijo J. Somersetą dar visai vaiką.

Pavertęs juodaodį savo asmeniniu tarnu, baltasis šeimininkas jam pirkdavo gana prabangius drabužius bei duodavo šiek tiek pinigų, tačiau laisvė jaunuoliui, matyt, buvo brangesnė už bet kokius rūbus.

Vykdamas į britų salas (1769) iš Šiaurės Amerikos, C. Stewartas pasiėmė liokajų su savimi, tačiau šis per labai trumpą laiką susirado įtakingų už vergovės panaikinimą pasisakančių globėjų ir galiausiai paspruko.

Ponas dėl tokio poelgio veikiausiai baisiai įsižeidė, mat liepė vergą suimti ir grasino jį išsiųsti į Karibų jūros regioną, tačiau teismo salėje teisėjas Williamas Murray’us (1705–1793) priėmė pabėgėliui palankų sprendimą.

Pažanga: Didžiojoje Britanijoje vergovė buvo panaikinta anksčiau nei JAV. Šiame darbe įamžintas britų politikas W. Wilberforce’as – vienas aktyviausių abolicionizmo lobistų. / Scanpix nuotr.

Švarios reputacijos klausimas

1807 m. kovo 25 d., likus keliems mėnesiams iki J. Newtono mirties, abolicionizmo šalininkų pastangas galiausiai vainikavo triumfas, mat tą dieną buvo priimtas teisės aktas, uždraudęs prekybą vergais Britų imperijoje.

Faktine prasme vergovės reiškinys britų valstybiniame darinyje išliko legalus iki kito 1833-iųjų akto, tačiau 1807 m. įstatymas buvo pirmas rimtas teisinis-politinis žingsnis į priekį (bent jau britų valdytose teritorijose).

Nuo Didžiosios Britanijos triukšmingai atsiskyrusiose (1775–1783) Šiaurės Amerikos kolonijose vergovės panaikinimo klausimas judėjo gerokai sudėtingesniais keliais.

Abolicionizmo šalininkų čia taip pat netrūko, tačiau iš vergų darbo praturtėję žmonės neretai turėdavo didelę tiesioginę ir netiesioginę galią visos valstybės politiniame gyvenime (kovų dėl nepriklausomybės laikais juodaodžius į savo pusę stengėsi patraukti ir sukilę kolonistai, ir Didžiosios Britanijos valdžia).

Nemažai dėl JAV nepriklausomybės kovojusių žymių veikėjų, kaip minėtas T. Jeffersonas ar George’as Washingtonas (1732–1799), buvo plantacijų savininkai ir naudojosi vergų darbu, tačiau tuo pat metu jie buvo ir be galo išsilavinę bei progresyviai mąstantys žmonės.

Vergovės klausimas tam tikra prasme diskredituoja ateities kartų akyse šių politikų reputaciją, tačiau neatmestina prielaida, kad jų, kaip ir J. Newtono, požiūris į šią praktiką, einant laikui, daugiau ar mažiau kito.