Iveta Radičova, pirmoji moteris Slovakijos premjero poste, už euro zonos finansinio gelbėjimo fondą "užstatė" savo centro dešiniųjų vyriausybę, bet galiausiai pralaimėjo balsavimą dėl šio fondo išgelbėjimo.

„Vyriausybė, kuri nejunta besikeičiančios situacijos, yra neverta valdyti“, - emocingai sakė ji parlamentarams prieš antradienį vėlai vakare įvykusį balsavimą dėl euro zonos finansinio gelbėjimo fondo.

Politikei, kuri didžiavosi esanti klausytoja ir komunikatorė, šis iššūkis buvo per didelis,

Ji balsavimą dėl to, ar didinti Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF), susiejo su pasitikėjimo koalicine vyriausybe pareiškimu.

Tad kai jos jaunesnieji koalicijos partneriai - liberali partija „Laisvė ir solidarumas“ (SaS) - balsavo prieš šį 440 mlrd. eurų fondą, jos vyriausybė žlugo kartu su juo.

„Atlikome darbą, kuriuo didžiuosimės, - po balsavimo sakė I.Radičova. - Slovakija paliko žymę kaip atsakinga vyriausybė, kuri konsoliduoja viešuosius finansus ir vykdo reformas“.

54 metų buvusi sociologijos profesorė I.Radičova yra tvirta fiskalinės atsakomybės šalininkė ir žadėjo sutvarkyti savo šalies viešuosius finansus. Ji taip pat užsirekomendavo kaip kovotoja su korupcija.

Slovakija, nedidelė centrinės Europos valstybė, į Europos Sąjungą (ES) įstojo 2004 metais, o euro zoną - 2009-aisiais. Nors ir būdama maža, ji privertė klausytis jos balso, iš dalies ir I.Radičovos dėka.

Praėjusią vasarą atsisakiusi prisidėti prie finansinės pagalbos prasiskolinusiai Graikijai ji, o ne didieji ES žaidėjai, atsidūrė dėmesio centre. Tačiau dėl EFSF performavimo ji prisidėjo prie kitų 16 euro zonos valstybių lyderių ir sakė, kad mažytė Slovakija „negalėtų veikti kaip sala Europoje“.

Vis dėlto jai nepavyko įtikinti maištaujančios jaunesniosios koalicijos partnerės ratifikuoti pertvarkytą EFSF, iš kurio turėjo būti teikiama finansinė pagalba paskolų krizės ištiktoms šalims.

Iki šiol jai metus ir tris mėnesius sekėsi vadovauti sunkiai valdomai keturių partijų koalicijai.

Ji pasirodė esanti meistriška strategė, galinti suvienyti savo ministrų kabinetą iš skirtingų politinių jėgų, tarp kurių yra konservatoriai, liberalai ir etniniai vengrai.

Slovakija iį esmės yra konservatyvi šalis. Tačiau I.Radičova su savo ilgais šviesiais plaukais, plačia šypsena ir dinamiškumu stengėsi įdiegti nekonfrontacinį stilių šiurkščioje, vyrų dominuojamoje šalies politinėje arenoje.

„Sugebėjimas klausytis yra mano labiausiai vertinamas turtas“, - kartą sakė ji.

Jos lėta ir be galo tiksli kalba išduoda akademinę praeitį, o jos įtikinėjimo įgūdžiai aiškinami jos socialinio darbo su romais ir neįgaliaisiais patirtimi.

I.Radičova savo politinę karjerą 2005-2006 metais pradėjo kaip darbo, socialinių reikalų ir šeimos ministrė liberalų vyriausybėje, kuri įgyvendino kelias skausmingas ir nepopuliarias socialines reformas.

Iš tikrųjų į parlamentą ji buvo išrinkta tik 2006 metais, bet kiek vėliau atsistatydino, nes per vieną parlamento balsavimą paspaudė balsavimo mygtuką už nedalyvaujantį kolegą.

2009-aisiais ji tapo viena pagrindinių varžovių prezidento rinkimuose ir buvo pirmoji tai padariusi moteris per visą Slovakijos istoriją, bet galiausiai pralaimėjo Ivanui Gašparovičiui.

2010 metų visuotiniuose rinkimuose ji dalyvavo kaip centristų partijos SDKU-DS lyderė, dėl politinio finansavimo skandalo atsistatydinus jos pirmininkui ir buvusiam premjerui Mikulašui Dzurindai.

I.Radičova gimė 1956 metų gruodžio 7 dieną sostinėje Bratislavoje, „materialinių sunkumų turinčioje, bet emociškai turtingoje“ šeimoje. Bratislavos Komenijaus universitete ji baigė sociologijos studijas.

Magistrantūrą I.Radičova baigė Oksforde, o vėliau dėstė universitetuose Slovakijoje, Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Austrijoje.

Vokietijos kanclerę Angelą Merkel savo pavyzdžiu vadinanti I.Radičova taip pat garsėja kaip knygų graužikė ir didžiuojasi 5 tūkst. knygų asmenine biblioteka.

Ji turi vieną dukterį iš santuokos su populiariu politikos satyriku ir humoristu Stano Radičiumi (Stanu Radičiumi), kuris mirė 2005 metais.