Gyvenimo vingiai

Jonavoje dirbanti kosmetologė M.Zolotova jau aštuntus metus žmonėms, kurie visiškai neteko plaukų, antakių ar blakstienų, atkuria juos tatuiruotės pagrindu, moterims po mastektomijos atkuria krūtų aureolę. Už šias procedūras ji neima pinigų iš onkologinių ligonių.

Grožio srityje Marina dirba senokai – apie šešiolika metų. "Pagal specialybę esu rinkodaros vadybininkė-ekonomistė, – pasakoja moteris. – Mirus vyrui, dirbau Kaune. Dukros dar buvo mažutės, o aš vis išvažiuodavau į darbą anksti, grįždavau vėlai, tad labai mažai matydavomės. Pradėjau ieškotis darbo Jonavoje. Darbai, kuriuos tuo metu siūlė pagal mano išsilavinimą, manęs netenkino – galėjau tikėtis tik minimalaus atlyginimo. O juk viena auginau du vaikus."

Yra moterų, kurios nelinkusios rodyti emocijų, bet didžioji dalis jų šypsosi žiūrėdamos į veidrodį, fotografuojasi, nuotraukas siunčia draugėms.

Netikėtai Marina gavo pasiūlymą padirbėti grožio srityje, mat turėjo, kaip sakoma, geras rankas, gerą akį, o ir dailės mokyklą buvo baigusi. Ryžosi, pasimokė ir tapo manikiūro meistre. Vėliau nusprendė savo veiklos sritį plėsti – ėmė mokytis ilgalaikio makiažo. Nuvažiavo į vienus mokymus, kitus, trečius – ir užsikabino.

Užkrečianti iniciatyva

Vienų mokymų metu meistrai iš Lenkijos ir iš Izraelio papasakojo apie savo iniciatyvą padėti antakių ir blakstienų netekusiems onkologiniams pacientams. Mat tyrimai rodo, kad daugelis onkologinėmis ligomis sergančių pacientų po chemoterapijos jaučia didelį diskomfortą dėl išvaizdos ir netgi bijo pasirodyti kitiems.

M. Zolotovos asmeninio archyvo nuotr.

Meistrai pasakojo bendradarbiaujantys su medikais, kurie pacientus po chemoterapijos, spindulinio gydymo ar mastektomijos iškart siunčia pas ilgalaikio makiažo meistrus. Žinoma, to, ką atėmė liga, nesugrąžinsi, bet psichologiškai žmonės jaučiasi geriau. Tiesa, ten iš dalies kosmetologų paslaugas apmoka valstybė.

"Išgirdusi tai pamaniau, kad būtų gerai taip pagelbėti onkologiniams pacientams ir Lietuvoje, tad ėmiausi šios iniciatyvos, – pasakoja M.Zolotova. – Paskelbiau apie tai savo darbo profilyje. Pageidaujančiųjų nebuvo daug – vos vienas kitas. O maždaug prieš metus susipažinau su Jonavos onkologinių ligonių asociacijos ŠKAC pirmininke Jūrate Povilavičiene. Papasakojau, kad yra tokia iniciatyva, tik gaila, jog mažai žmonių apie tai žino. Ji pasiūlė įdėti skelbimą Jonavos onkologinių ligonių asociacijos puslapyje. Tada informacija apie iniciatyvą ir ėmė plisti."

Atgauna pasitikėjimą savimi

"Darau ilgalaikio makiažo procedūras tiems žmonėms, kurie dėl onkologinių ligų yra netekę plaukų, atlieku krūtų aureolę moterims po mastektomijos, – sako Marina. – Po chemoterapijos dažnas netenka ne tik galvos plaukų, bet ir antakių, blakstienų. Tai ne tik moterims, bet ir vyrams yra didelė psichologinė problema. Galvą dar gali uždengti kokia nors skarele ar peruku, o antakių ir akių nepaslėpsi."

Pirmoji pas Mariną atėjo keturiolikmetė. Mergaitė procedūrai buvo per jauna, todėl grįžo iškart po aštuonioliktojo gimtadienio.

"Pirmosios mergaitės, kuriai ryžausi padaryti procedūrą, blakstienos buvo ataugusios, o nei antakių, nei plaukų ant galvos nebuvo – vaikščiojo su peruku, su labai ilgais kirpčiukais, – prisimena specialistė. – Kai padarėme jai procedūrą, mane labai sugraudino jos pasakymas: "Dabar mes su draugu važiuosime pirkti peruko be kirpčiukų, nes dabar jau galiu parodyti savo antakius". Paskui ji socialiniuose tinkluose dalijosi, kad tai pati nuostabiausia dovana per aštuoniolika metų."

M. Zolotovos asmeninio archyvo nuotr.

Mergina teigė, kad jausmai dviprasmiški: ir džiaugsmas, kad pagaliau turi tai, ko seniai troško, ir baimė, ką dabar žmonės pagalvos ją pamatę. Neramu, kiek sulauks kritikos, o kiek gražių atsiliepimų. Tačiau džiaugsmas ėmė viršų.

Dėl alopecijos netekusi visų plaukų, ji nebesitikėjo, kad pavyks juos susigrąžinti. Per daug metų mergina buvo įpratusi nebesitikėti nieko – kad ataugs plaukai, kad atras kažkokį stebuklingą vaistą, kuris padės plaukams ataugti. Tačiau paaiškėjo, kad yra galimybių atgauti bent šiek tiek pasitikėjimo savimi. Nors kai kam gali atrodyti, kad čia tik antakiai, nieko jie nekeičia, tačiau jų netekę drąsiai gali teigti, jog keičia. Nelengva, kai dėl išvaizdos tave bado pirštais, išjuokia ar kitaip žemina. Tuomet pradedi galvoti, kad esi prastesnis, jauti nemeilę sau, kartu ir aplinkiniams.

Ir taip, pasak M.Zolotovos jaučiasi daugelis pas ją apsilankiusių su onkologine liga susidūrusių žmonių. O jos tikslas – padaryti, kad jie bent psichologiškai pasijustų geriau, įgytų daugiau pasitikėjimo savimi.

Svetimos istorijos graudina

Kosmetologė neslepia – šiems žmonėms nelengva peržengti grožio salono slenkstį. Taip yra dėl nuo seno galiojančio visuomenės požiūrio, kad onkologinė liga – beveik mirties nuosprendis, tai apie kokį čia grožį dar galima kalbėti?

Vyrai apskritai galvoja, kad nevyriška darytis tokias procedūras, nors pasaulyje tai įprasta. Tačiau pasiryžus, užėjus, pradėjus kalbėtis, klientai atsipalaiduoja ir viskas būna gerai. Dažniausiai procedūros pasibaigia nuoširdžiais apsikabinimais, džiaugsmo ašaromis.

M. Zolotovos asmeninio archyvo nuotr.

M.Zolotovai teko išklausyti ne vieną graudžią klientės ligos istoriją. Kaip jas priima?

"Pati esu daug visko patyrusi, sveikatos problemų nemažai turėjusi, turiu neįgalumą nuo 24 metų, tad jų problemos man tam tikra prasme artimos, – sako pašnekovė. – Visko būna. Kartais verkiame kartu. Man visų gaila. Štai neseniai viena mergaitė dėl savo mamos į mane kreipėsi. Sako: mama neturi nei plaukų ant galvos, nei antakių, nei blakstienų, sunkiai dirba, mažai uždirba, bet ji ne onkologinė ligonė, ar galite jai padėti? O ar galėčiau nepadėti? Jei kiekvienas nors truputuką to gerumo įnešime – visas pasaulis bus geresnis."

Marina žavisi žmonėmis, kurie į ją kreipiasi, – net ir susidūrę su sunkia onkologine liga jie turi noro gyventi, noro gražiai atrodyti. O tą optimizmą išsaugoti nelengva, nes susirgus psichologo pagalba dažnai nepasiūloma ar pasiūloma labai vėlai, o psichologas turėtų dalyvauti net pranešant onkologinės ligos diagnozę. Gydytojai diagnozę praneša šaltai, nes jiems tai kasdienybė, bet susirgusiam žmogui –  nuosprendis.

O kaip jaučiasi moterys po šių grožio procedūrų? "Tikiuosi, laimingos, – sako kosmetologė. – Yra moterų, kurios nelinkusios rodyti emocijų, bet didžioji dalis jų šypsosi žiūrėdamos į veidrodį, fotografuojasi, nuotraukas siunčia draugėms. Geros emocijos."

Jungiasi ir kiti meistrai

Prieš kurį laiką prie savo iniciatyvos M.Zolotova pakvietė prisijungti ir kolegas. Parašiusi daugybę laiškų, atsakymų sulaukė ne itin daug. Kai kurie kolegos iškart atsakė, kad neturi tokiems dalykams laiko. Keli iškart sutiko prisijungti.

Sulaukė ir kritikos, kad geri darbai turi būti daromi tyliai. "Ir aš taip visą gyvenimą stengiuosi šia taisykle vadovautis, – sako Marina. – Tačiau šiuo atveju – kuo daugiau informacijos, kad tokios paslaugos onkologiniams ligoniams teikiamos, tuo daugiau žmonių apie jas sužino ir gali jomis pasinaudoti. O jeigu nekalbėsime, neskelbsime, tai niekas nežinos ir nepasinaudos. Štai neseniai iš Kaišiadorių atvažiavo pas mane moteris. Ji – onkologinė pacientė ir galėjo paslauga pasinaudoti nemokamai, tačiau sakė, kad nori susimokėti, o tą nuolaidą paprašė skirti tam, kam tikrai to reikia. Štai taip žmonės dalijasi gerumu."