Pasak ekologės Marijos Jankauskienės, Užpelkių telmologinis draustinis Montvydinės miške yra vienas iš penkių pelkėtas ekosistemas saugančių draustinių Žemaitijos nacionaliniame parke. 65 ha ploto draustinis užima buvusį Dovainių (Užpelkių) tyrelį su jį supančiais apypelkio miškais.

Respublikinio vandens ūkio projektavimo institutas 1959 m. parengė projektą šio tyrelio-aukštapelkės nusausinimui, durpių eksploatacijai. Projekto rengimo metu buvo nustatyta, kad Užpelkių tyrelyje prieš pradedant jį naudoti durpių gavybai buvo 521,4 tūkst. kub. m aukštapelkinių durpių, 518,9 tūkst. kub. m mišrų durpių ir 51,2 tūkst. kub. m žemapelkinių durpių. Durpių storis siekė nuo 0,5 iki 8 m, sapropelio (ežerinių nuosėdų) storis buvo 0,5 m. Durpyno eksploatacija rūpinosi Plungės MSV, čia kasamas durpes naudojo ne tik šalia esančio Dovainių kolūkio reikmėms, bet ir kitų kolūkių bei sovietinių ūkių fermų kraikui. 1973 m. dar tebebuvo sukasti kalnai durpių, geležinkelio bėgiai, bet durpių kasimas nebevyko. Pagal Užpelkių telmologinio draustinio gamtotvarkos planą žemės ūkio paskirties žemės plotų čia nėra.

Šiuo metu Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos rūpesčiu yra parengtas projektas atkurti šios pažeistos aukštapelkės hidrologinį režimą. Tuo tikslu bus patvenkti sausinamieji ir magistraliniai kanalai, iškirsta dalis sumedėjusios augmenijos, atliekami kiti būtini darbai.

"Užpelkių telmologiniame draustinyje telkšanti pažeista aukštapelkė yra įdomi visais metų laikais. Čia gamtinė tylos oazė, kurią sutrikdo tik gervių trimitavimas, paprastojo suopio klyktelėjimas, išskirtiniai juodųjų meletų, jerubių ar kitų paukščių balsai. Saulei mestelėjus spindulį sukrunta plazdenti įvairūs vabzdžiai, raizgius tinklus taiso vorai, drėgstančius smuikelius miklina žiogai. Šiltamėgėms gyvatėms, gluodenams, driežams reikia daugiau saulutės šilumos, tad jie tūno po storų medžių kelmais, kurie pūpso nukastos durpingos pelkės paviršiuje. Šiltesnio būsto ieško šaltakraujės varlės, reti, bet čia gan gausiai besiveisiantys skiauterėtieji tritonai. Baigia žydėti viržynai, sėklojais švytuoja baltųjų saidrų plotai. Troškulį numalšinti siūlo varnauogės, vaivorai, bruknės. Saulašarės ir kažkada iškastos velėnduobės lyg veidrodžiai atspindi beribę dangaus mėlynę…" – toks vaizdingas M.Jankauskienės apibūdinimas traukte trauke aplankyti išskirtinį gamtos kampelį.