Nors lietuviai nuo seno augino daugiametes gėles, kurios naudingos buityje, pavyzdžiui, maisto ruošoje, dabar vis populiaresni atvežti augalai, apie kurių naudingąsias savybes net nežinome. Taip LRT RADIJUI teigia botanikas Sigutis Obelevičius. Jis pateikia pavyzdį, kad iš populiaraus augalo storalapės bergenijos sudžiūvusių ir kone supuvusių lapų Altajaus piemenys verda arbatą, o mes apie tai nė nenumanome.

– Kaip keičiasi daugiamečių gėlių tendencijos pastaraisiais metais? Turbūt anksčiau madingos buvo kitokios gėlės?

– Galima sakyti, kad gėlynai ar darželiai yra nacionalinės tapatybės dalis. Kiekviena tauta augina vis kitokias gėles. Vos peržengus per sieną į Latviją, darželyje niekur nepamatysite rūtų, kurios Lietuvoje buvo beveik privalomas darželio atributas.

Seniau darželiuose dažniausiai augindavo tokius augalus, kaip rūtas, mėtas, diemedžius, laiškinius česnakus, liaudiškai vaidintus „tribulkomis“, šiurpinius gvazdikus („avižėles“), balzaminius skaistenius, goštautines gaisrenas, plunksnalapes rudbekijas ir t. t. Tarybiniais laikais tos mados pamažu kito ir bent jau visuomeniniuose gėlynuose vyraudavo ryškiaspalvės vienmetės gėlės: raudonžiedžiai šalavijai, gvazdikiniai serenčiai, ratiliai ir t. t.

Atkūrus nepriklausomybę, mados keitėsi tiek darželiuose, tiek visuomeniniuose gėlynuose. Labai džiugu, kad vis dėlto vienmetes, ryškiaspalves, kartais labai neskoningas ir neskoningai sukomponuotas gėles išstūmė daugiametės gėlės. Žinoma, jos komponuojamos kartu su kleomėmis, soruolėmis ir kt.

Daugelyje miestų galima pamatyti tikrai labai gražių, skoningai įrengtų gėlynų. Taip pat – prie namų. Man, konservatyvių pažiūrų žmogui šiek tiek gaila, kad darželiuose nebelieka rūtų, diemedžių, bet atsiranda kitos gėlės [...], pavyzdžiui, įvairios melsvės, labai populiarėja vienadienės ir daugybė kitų gėlių.

– Visais laikais žmonės daugiausia dėmesio kreipdavo į gėlių išvaizdą. Bet juk žinome, kad gėlių lapai, žiedai, svogūnėliai gali būti naudingi. Ar naudingumas buvo aktualus visais laikais, ar tik pastaraisiais metais?

– Naudingumas seniau darželiuose buvo ypač svarbus, nes žmonės gyveno iš žemės, ji buvo labai brangi. Tie darželiai, kuriuos lietuvaitės labai globojo, buvo auginami ne tik dėl grožio. Pavyzdžiui, laiškinį česnaką visada naudojo salotoms. Prie sienų paprastai sodindavo liaudiškai vadinamus „šabalbonus“ – raudonžiedes pupeles. Jos gražios, uždengia negražią sieną ir išaugina labai skanias pupeles.

Diemedžio lapeliai bent jau Žemaitijoje buvo naudojami kaip prieskoniai varškei. Jau net nekalbu apie mėtas. Rūtos, žinoma, nors kartais tiko vaistams, prieskoniams, bet reikia nepamiršti – kokios vestuvės be rūtų vainikėlių.

Kiekvienas augalas turėjo savo paskirtį. Balzaminius skaistenius (liaudis vadindavo „plačmetėmis“), kaip yra užrašyta, močiutės, eidamos į bažnyčią, dėdavo į maldaknygę. Pasakojama, kad bažnyčios kvepėdavo nuo žolynėlių. Kiekvienas augalėlis, kuris buvo darželyje, turėdavo kažkokią utilitarinę reikšmę.

– Dabar Lietuvoje atsiranda mažiau žinomų augalų. Ar taip pat orientuojamasi į jų naudą?

– Dabar galbūt mažiau orientuojamasi į naudą, bet paskutiniais metais atsiranda didesnis susidomėjimas augalais. Galbūt tai poreikis grįžti į gamtą, todėl žmonės tikrai domisi. Pavyzdžiui, darželiuose dabar gana dažnai auginamas augalas – storalapė bergenija. Jos tėvynė – Altajaus kalnai. Bergenijos sudžiūvę, pajuodę, kone supuvę lapai naudojami gaminti arbatai. Tai pastebėjo Altajaus piemenys. [...] Arbata labai skani ir tonizuojanti.

– Kaip daugiametes gėles prižiūrėti dabar?

– Esu galbūt ne visai normalus gėlininkas, nes savo gėlyne nenaudoju cheminių trąšų, bet tam yra kompostavimas. Kompostas – nepaprastai vertinga trąša, kuria dabar, rudenį, galima tręšti. Galima nedidelį kaupelį užpilti ant daugiamečių galių.

Svarbu atsiminti, kad kai kurios gėlės reikalauja didesnio tręšimo. Pavyzdžiui, kurpaitėms reikėtų nepagailėti komposto. Kai kurios daugiametės gėlės gali būti mažiau atsparios šalčiui. Jas galima pridengti durpėmis, bet durpės sudaro rūgštinį dirvožemį, todėl jas pavasarį reikėtų nuimti. Gėlynuose darbų dar pakanka.

– Ar yra šalčiams jautrių daugiamečių gėlių, kurioms reikia ypatingos priežiūros?

– Yra tokia nepaprasto grožio gėlė – juka filamentosa. Ji kilusi iš Meksikos ir ją reikėtų bent kiek pridengti, nes, jei žiema besniegė, ji gali žūti. Visada reikia žiūrėti, koks tai augalas, iš kur kilęs, kas jo tėvynė. Pagal tai reikia jį apsaugoti.

– Ar yra tokių gėlių, kurios bijo sniego ir jas reikėtų įnešti, pavyzdžiui, į šiltnamį?

– Tokių daugiamečių gėlių, kurias reikėtų tampyti į šiltnamį ar į kokį rūsį, stengiuosi neauginti, nes yra pakankamai gėlių, kurios ištveria mūsų klimatą. Vienos iš pačių egzotiškiausių – vadinamieji žiemojantys kaktusai. Tiksliau, tai ne kaktusai, o opuncijos, kilusios iš Meksikos dykumų. Opuncijų nereikia iškasti, kažkur nešti. Vokietijoje esu matęs, jog jas tiesiog iš viršaus pridengia stiklu, kad ant jų nekristų šlapdriba ir augalas nepūtų. Šalčių jos nebijo visiškai.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, ar tiesa, kad miesto medžių lapai netinkami kompostuoti dėl juose susikaupusio švino?

– Medžiai, numesdami lapus, iš tikrųjų atsikrato nereikalingų medžiagų, bet kompostuoti jie tinkami. Žiūrint labai preciziškai, naudoti tokį kompostą kaip trąšą daržovėms, kurios linkusios kaupti šviną, turbūt nėra gerai, bet gėlėms tai visiškai tinka. Tuo labiau kad dabar naudojamas bešvinis benzinas ir sunkieji metalai kaupiasi ne taip intensyviai, kaip, pavyzdžiui, tarybiniais laikais.

– Dėl soduose augančių medžių turbūt nekyla jokių abejonių?

– Žinoma. Iš tikrųjų nesu matęs tyrimų, bet esu girdėjęs, kad žmonės privačiai atliko tyrimus:  dumblą iš valymo įrenginių sumaišė su kompostu, šiaudais ir bandė auginti moliūgus. Ši daržovė linkusi kaupti nitratus, bet, net ir tręšiant tokiomis trąšomis, moliūguose beveik nerado nitratų, juo labiau – sunkiųjų metalų.