Vilnietė Rasa Tamošiūnaitė gali vadinti save stebukladare, nes pastatyti, kaip sakoma, ant kojų iš zylių lizdo iškritusius ar išmestus dar neapsiplunksnavusius mažylius – tikras stebuklas.

Gyvas radinys

Rasa nuo vaikystės įpratusi prie kaimo gyvenimo – vasarodavo pas senelę Kupiškio rajone. Ir dabar lankosi ten pat, nes sodyboje šeimininkauja jos tėvai.

"Buvo labai karšta liepos pradžia – karaliaus Mindaugo karūnavimo diena paženklintas ilgasis savaitgalis. Atsikėlusi rytą ir išėjusi laukan, prie svirno, ant žemės pamačiau gulinčius du bejėgius neapsiplunksnavusius paukštukus. Širdis neleido palikti jų pražūčiai – parsinešiau saujoj į trobą. Tėtis, pamatęs radinį, patarė man grąžinti juos į lizdą, tačiau nei pakraigėje, nei užlipusi į stogo palėpę jokio lizdelio neradau – matyt, jis buvo susuktas saugioje vietoje. Tad grįžau atgal su mažaisiais nelaimėliais", – prisiminė Rasa, dirbanti Vilniuje Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizės vedėjo pavaduotoja.

Rinko mažyliams kirminukus

Paukštukai cypsėjo ir spurdėjo juos pakėlusios Rasos rankoje. Moteris pagalvojo, kad gerai, jog ji, o ne jų šuo pirmas išėjo į kiemą – mažyliai būtų išvis neišgyvenę.

Našlaičiais tapę mažyliai greitai buvo įkurdinti kažkada Rasos tėvų surastame mažųjų paukščių lizdelyje, išklotame samanėlėmis ir pūkais. Tačiau ir patekę į įprastą aplinką – lizdą – paukštukai vis vien cypsėjo. Tai suprantama – buvo labai alkani.

Rasai teko skubiai ieškoti vienkiemio pakraščiuose kirminukų, kurių nemažai aptiko ant raudonųjų serbentų lapų. Tačiau šis kirminų aruodas buvo greitai išsemtas. Tuomet Rasa "šukavo" vienkiemio apylinkes, lindo į dilgėlynus, ieškodama lesalo mažyliams.

Prižiūrėjo kaip vaikus

"Tų kirminukų reikėjo daug – jų duodavome paukštukams kas 10–15 minučių. Naktį jie necypsėję miegojo gal tik tris valandas – tiek laiko ilsėjausi ir aš. Gerai, kad ilgasis savaitgalis vienkiemyje pasibaigė – išvažiavau su mažyliais, kuriuos reikėjo prižiūrėti kaip naujagimius, į Vilnių. Čia zyliukams išviriau kiaušinį, sutrupinau jo baltymą ir dėjau į jų pražiotus snapus. Mažieji rajūnai godžiai griebė ir mano nupirktą bei susmulkintą prabangią jautienos išpjovą", – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Paukštelių globėja stebėjosi gamtos išmintimi. Vos prašvitus, paukšteliai, nors ir šiltai užkloti savo lizdelyje, ima cypsėti – reikalauti maisto. Atidengus lizdą ir padavus maisto, abu mažyliai apsisukdavo lizdelyje, iškišdavo uodegas per lizdelio kraštą – atlikdavo savo gamtinius reikalus. Tad jų būste visada buvo švaru. O štai jų užpakaliukus tekdavo valyti kiekvieną kartą. Kaip kūdikiams.

Laiminga pabaiga

"Kadangi abu mano vaikai vėl išvažiavo atostogauti į kaimą, tai man teko neštis paukštelius dėžutėje į darbą. Mano bendradarbiai juos sutiko draugiškai, nes mažyliai dar neskraidė. Tačiau Feliksas – toks stambesnio zyliuko vardas – pamažu pradėjo plasnoti sparneliais. Aš jį vis drąsinau skristi, patupdydama paukštelį ant smiliaus ir gan staigiai nuleisdama ranką žemyn. Taip jis pamažu išmoko skristi", – aiškino dabartinė Felikso mama Rasa.

Namie mažieji galėjo straksėti ir skraidyti kur nori. Kai jų mama įsitikino, kad jie abu – Feliksas ir Feliksytė (mažesnis paukštelis) skraido gan gerai, nutarė išvežti juos į vienkiemį, kuriame jie atkeliavo į šį pasaulį, ir paleisti į laisvę.

Komentaras

Ornitologas Julius Morkūnas

Tai labai gražus, sektinas Rasos elgesys ir jo rezultatas. Tie paukštukai ant žemės atsidūrė ne šiaip sau. Greičiausiai dėl kažkokių priežasčių jie neteko tėvų ir, negaudami maisto, patys išsiropštė iš lizdo. Gali būti, kad neteko tik vieno iš tėvų, ir likęs vienas suaugėlis nebegalėjo išmaitinti 8–12 jauniklių – tiek vidutiniškai jų būna vienoje vadoje.

Maitinti jie buvo protingai. Tik aš paįvairinčiau mažutėlių maistą riebios varškės trupiniais, skystu ėdalu, skirtu kačiukams. Kartoju – kačiukams, o ne suaugusioms katėms.

Žinomi du jų sugrąžinimo į laisvę būdai – minkštasis ir kietasis. Pastaruoju atveju paukštukai paleidžiami į laisvę, ir tiek. Minkštasis būdas yra saugesnis – paukšteliai išnešami į gamtą su narveliu, kuriame yra maisto. Narvelis padedamas saugioje vietoje ir atidaromas. Jei neras maisto, paukščiai grįš jo pasiimti į narvelį. Ilgainiui jie apsipras su gyvenimu laisvėje ir bus dėkingi savo gelbėtojai.