Na... gamtos mes nepamiršome. Tiesiog pasimetėme savo žmogiškuose vertinimuose ir vis tebemanome, kad atšilimo, kaip vienintelio išganymo, laukė visi: augalai, gyvūnai, net pavasariniai grybai. Tačiau, jei turėtume galimybių į gamtą atidžiau žvilgtelėti, pamatytume, kad toks dalykas, kaip vėsa, čia neturėjo lemiamos reikšmės. Gali būti, kad neturėjo jokios reikšmės...

Kad gamtoje niekas nelūkuriavo šilumos, liudija ankstyvieji pavasario augalai, jau baigiantys aktyvųjį šio pavasario gyvenimą – jų žiedai byra, iki vasaros jie subrandins ir išbarstys sėklas. Kitų lapeliai dar žaliuos ir padės kaupti energiją žemėje esančiuose gumbeliuose ar šakniastiebiuose. Tačiau dabar kiekviena diena dovanoja vis naujų pakylančių, sužaliuojančių, pražystančių augalų. Gegužė – jau žaliasis pavasaris, tad jame sunku nesutrikti, suspėti su augalais.

Beje, dabar tiesiog negalime neminėti vienos mums visiems svarbios dienos. Sekmadienį – Motinos diena, visi skubėsime pas jas su gėlėmis ir padėkos, švelnumo žodžiais. Su mama mus sieja kraujo artumas, sieja bendra šiluma. Ir bet kada, susėdus greta, prisiglaudus, pagaliau – prisiminus, tampa šilčiau mums ir joms, mūsų mylimoms mamoms.

Visai nesvarbu, kokio dydžio bus mamai įteikiama puokštė. Daug svarbiau pabūti kartu. Paklausite – o kaip ten, gamtoje? Tėvų ir vaikų santykiai mums kažkodėl labai įdomūs, apie save dažnai mąstome lygindamiesi su gyvūnais. Tačiau toks tiesmukas palyginimas yra lyg ir netinkamas.

Gamtoje tėvų ir vaikų tarpusavio ryšiai nebūna ilgi. Net daugelio stambiųjų žvėrių jaunikliai su motinomis vaikšto 1–2 metus, o paskui tampa savarankiški. Berne ilgiausiai su mamomis bendrauja, tiesa, jau ne Lietuvos gamtoje, žmogbeždžionių vaikai – iki 10 metų. Paskutiniai jų metai tampa savotišku tikro savarankiško gyvenimo išbandymu – juk jų mamos jau turi mažesnius jauniklius, taigi – jų broliukus ar sesutes, kuriais vyresniesiems jaunikliams tenka rūpintis, su jais žaisti. Tokia patirtis vėliau praverčia patiems auginant jauniklius.

Mūsų gamtoje viskas vyksta daug greičiau. Štai lapės jaunikliai, kurie tuoj, orams atšilus, pradės landžioti iš urvų, priklausomi nuo tėvų bus dar 3–3,5 mėn. Paskui jie privalės patys rūpintis maistu, savimi, savo saugumu. Senosios lapės gyvens kažkur netoliese, tačiau į savo vaikų reiklus nesikiš. Tiesa, jos savo vaikams nedarys jokių kliūčių...

Paklausite, ar tokių būna? Tikrai būna. Ir ne taip retai. Geriausias pavyzdys – gulbės nebylės, kurias laikome ištikimybės, meilės simboliu. Kaip yra iš tikrųjų, negalime paliudyti, tačiau daug kas sukurta mūsų. O tai, kad gulbės labai saugo ir gina savo mažus pūkuotus jauniklius, taip pat tiesa – tegul tik pabando kas nors kėsintis į juos, ir sulauks tokio tėvų atkirčio... Senis gulbinas, kurio sparnų smūgiai prilygsta kirčiui lazda, gali įveikti net lapę, šunį. Taigi gulbiukai auga visai apginti....

Vis dėlto tokia palaima tęsiasi tik iki žiemos. Jai baigiantis, kai gulbių vaikai iš pilkų paukščių virsta baltais, tėvų ir vaikų ryšiai nutrūksta. Maža to – jie negali gyventi kartu: tėvai savo seną lizdavietę gina nuo bet kokių savo gentainių ir kitų paukščių. Į jų teritoriją pakliuvę pernykščiai jaunikliai yra taip pat svetimi ir talžomi sparnais be jokių išlygų.

Paklausite, o kurgi dingo tas meilumas, švelnumas? Jis yra, bet taip gyvena tik gulbių pora. Visi kiti jai yra nepageidaujami, svetimi. Jaunikliai užaugo, jie yra tokios pačios gulbės, konkurentės. Vadinasi, jas reikia ginti kuo toliau...

Jūs galite pagalvoti, kad gamtoje mama, motina yra tik labai pikta, žiūrinti pačių mažųjų jauniklių. Žinoma, ne. Tik pažiūrėkite, kaip darniai gyvena bebrų šeimyna. Joje gali būti iki 15 žvėrelių: tėvai, pernykščiai jaunikliai, šių metų mažiukai, dar vienas kitas jaunas bebras. Visi jie draugiškai ilsisi namelyje, kartu kerta medžius, „karpo“ jų šakas ir gabenasi į trobelę, pagaliau – visi darniai renčia užtvankas, trobeles.

Bebrai labai šaunūs statytojai, jie bet kur gali sukurti tokį tvenkinį, kuriame gyvena varliagyviai, žuvys, peri daugelio rūšių paukščiai. Daug kur Lietuvoje šios bebrynės yra vienintelės prieglaudos varlėms, rupūžėms. Ko gero – labiausiai jos tinka paukščiams... Dabar čia jau sujudimas, nes, be vietinių rūšių, gausu sugrįžusių.

Tačiau paukščiai sugrįžo ir parsinešė savo problemas. Vieni tokių paukščių – baltieji gandrai. Kaip mums praneša stebėtojai iš daugelio Lietuvos vietų, šis procesas nebuvo labai sklandus – gana ilgai, beveik iki balandžio vidurio, daug kur lizduose stypsojo po vieną gandrą, kiti lizdai buvo dar tušti. Tiesa, bent pusėje visų lizdų antrosios balandžio dekados pradžioje gandrai tupėjo lizduose – galima spėti, kad jie pradėjo perėti ar šildė kiaušinius dar nebaigus dėties.

Įdomi ta paukščių inkubavimo (perėjimo) strategija – daugelio rūšių paukščiai peri padėję priešpaskutinį kiaušinį. Tačiau tai nereiškia, kad kas 1–2 dienas dedami pirmieji dėties kiaušiniai paliekami be priežiūros. Naktys tokiu metu dar labai šaltos ar vėsios, taigi – taip palikti kiaušiniai žūtų.

Yra dvi kiaušinių saugojimo ir perėjimo vėsiu metu galimybės. Kai kurie paukščiai, pradedantys perėti anksti, dėtį šildo nuo pirmojo kiaušinio padėjimo. Jų jaunikliai ritasi tokia seka, kaip buvo padėti kiaušiniai, – kas 1–2 dienas. Todėl lizde vieni jaunikliai būna už kitus vyresni savaite ar net dešimčia dienų. Taip daro žiemą perintis kryžiasnapis, kuris kiaušinius lizde jis šildo nuo pirmojo padėjimo, bet juos peri tik visus padėjęs. Panašiai elgiasi perintys krankliai. Žinoma – ir gandrai.

O dabar pirmosios laimingos gandrų poros peri. Kitos švenčia susitikimą – daugelio paukščių sugrįžimas užtrunka, nes jie žiemoja labai toli, kur nors Pietų Afrikoje. Jie iš karto, vos parskridę, puola tvarkyti lizdą, o po dienos kitos jau tupi jame ir pradeda perėti.

Kol kas apie 15 proc. gandrų lizdų dar tušti – gali būti, kad į juos sugrįš pavėlavę paukščiai. Kita vertus, vis dažniau stebimos gandrų kovos dėl lizdų, nors jų visai netrūksta. Šios kovos dažnai baigiasi jei ne paukščių sužeidimais, tai dėčių sunaikinimu. Šiemet teko girdėti apie ne vieną taip skaudžiai pasibaigusią svetimų gandrų ataką. Dėl ko šie gandrai puola perinčias poras? Tikrai ne dėl lizdų stygiaus, juk gandrai ir patys moka susisukti naują lizdą medyje ar ant elektros stulpo. Gali būti, kad tai – teritorijos konkurentai.

Tokia versija galima, nes dar prieš 50 metų buvo žinoma, kad gandrai peri tik per kilometrą vieni nuo kitų. Vėliau viskas pasikeitė, Lietuvoje yra bent keletas didesnių ar mažesnių kolonijų, kur galima matyti po keletą lizdų viename medyje. Tai kas gi skatina paukščius puldinėti svetimas poras, daužyti, išmesti kiaušinius ir lyg niekur nieko pasišalinti?

Tokio drastiško elgsenos pokyčio priežastys nėra žinomos. Nors yra viena versija, kurią turi įrodyti arba paneigti mokslininkai. Gali būti, kad tai – populiacijos savireguliacijos ženklai. Dabar Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje peri apie 230 tūkst. baltųjų gandrų porų, o su nesubrendusiais individais populiacija siekia iki 1 mln. paukščių. Tokio dydžio ir tokios specializuotos mitybos rūšiai šis skaičius yra gana didelis. Taigi peršasi mintis, kad šie elgsenos pokyčiai gali būti populiacijos augimo stabilizavimo priemonė.

Gamtoje tokie dalykai žinomi, nes, kai kurios nors rūšies (ypač plėšrūnų) tampa labai daug, gerokai sumažėja gimstamumas, prastėja gimusių ar išsiritusių jauniklių gyvybingumas. Dar nežinia, ar mes stebime tokį baltojo gandro populiacijos savireguliacijos atvejį.