Daugelis svajojo apie neįprastą laukinį augintinį, tačiau prijaukinimas yra daug sudėtingesnis procesas nei tiesiog gyvūno parsinešimas namo. Prijaukinimas yra abipusiai naudinga simbiozė, kuriai reikalingas šešių pagrindinių savybių turėjimas gyvūnui. Dauguma žinduolių neatitinka šių reikalavimų, todėl tūkstančiai evoliucijos metų lėmė tik nedidelį skaičių naminių gyvūnų rūšių palyginti su jų įvairove laukinėje gamtoje.

Apie tai rašo „IFLScience“.

Pirmieji draugai – ne tik šunys ir katės

Prijaukinimas nėra tiesiog laukinio gyvūno laikymas. Tai abipusiai mainai, kuriuose naudos gauna dvi negiminingos bendruomenės. Vilkai išsivystė į šunis, gaudami maisto, šilumos ir apsaugos iš žmonių, o laukinės katės tapo mažiau laukinės, kai atrado, kad žmonių gyvenvietės, kurios pritraukė graužikus, suteikė prieinamą „švedišką stalą“.

Tačiau, remiantis tyrimais, prieš šunims ir katėms tampant geriausiais Homo sapiens draugais, egzistavo kita rūšis, kuri galėjo užsitarnauti šį titulą.

2024 m. atliktame tyrime aprašoma, kaip senovės medžiotojai-rinkėjai Pietų Amerikoje galėjo laikyti lapes kaip naminius gyvūnėlius dar prieš prijaukintiems šunims atvykstant į žemyną. Įrodymų apie šią netikėtą sąjungą randama 1500 metų senumo laidojimo vietoje Patagonijoje, kur žmogaus skeletas buvo palaidotas šalia išnykusios Pietų Amerikos lapės rūšies (Dusicyon avus) palaikų.

Cheminė analizė parodė, kad lapės mityba buvo panaši į žmonių, o tai rodo, kad ją maitino žmonės, todėl ji greičiausiai buvo laikoma kaip draugė ar augintinė, o tai paaiškina jos tyčinį laidojimą šalia žmonių.

Šeši „auksiniai“ bruožai

Pasak Jaredo Diamondo, Kalifornijos universiteto Los Andžele geografijos profesoriaus, kuris šiuos kriterijus išdėstė savo knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas“, didžioji dauguma žinduolių niekada nebuvo prijaukinti, nes jie neatitinka šešių pagrindinių sėkmingam prijaukinimui būtinų bruožų.

Jis išvardijo savybes, būtinas augintiniui:

1. Gebėjimas daugintis nelaisvėje. Daugelis rūšių atsisako daugintis nelaisvėje, todėl neįmanoma sukurti nuolatinės populiacijos.

2. Lankstus maitinimasis. Gyvūnas turi būti visaėdis arba žolėdis, kad išgyventų iš žmonių maisto likučių. Plėšrūnai, mintantys vien mėsa, yra per brangūs išlaikyti.

3. Greitas brendimas. Rūšis turi greitai augti, kad būtų naudinga žmonėms (pavyzdžiui, kaip maisto ar darbo šaltinis).

4. Nuolankus (švelnus) pobūdis. Gyvūnas neturėtų būti pernelyg agresyvus ar panikuoti žmonių akivaizdoje.

5. Socialinė hierarchija. Gyvūnas turi atpažinti tam tikrą socialinę tvarką ir suvokti žmones kaip lyderius.

6. Stabilumas ir ištvermė. Gyvūnas turi būti stabilus ir nepanikuoti nepažįstamoje aplinkoje.

Lapės prijaukinimo eksperimentas

Tai, kad lapes galima prijaukinti, nėra visiškai netikėta, nes jos, kaip ir šunys, yra šuniniai. 1959 m. sovietų mokslininkai pradėjo sidabrinės lapės prijaukinimo eksperimentą. Kitaip nei šunys ir katės, kurių prijaukinimas vyko palaipsniui, šis eksperimentas buvo aktyvus: mokslininkai atrinko gyvūnus vien dėl jų paklusnumo.

Tikslinė atranka vos per 59 metus lėmė stulbinamą transformaciją.

Teigiama, kad „iš laukinių lapių populiacijos atrinkus tik paklusnius individus, vos po šešių kartų atranka, nukreipta vien į paklusnumą, išvedė lapių pogrupį, kuris laižė eksperimentatorių rankas, leido save glostyti, inkštė, kai žmonės ėjo pro šalį, ir vizgino uodegas, kai žmonės artėjo“

Be elgesio pokyčių, prijaukintos lapės įgijo ir fizinių: sumažėjo jų antinksčiai, sumažėjo streso hormonų (gliukokortikoidų) kiekis, padidėjo serotonino kiekis. Jos taip pat įgijo dėmėtą kailį ir jaunatviškus „veido bruožus“ (trumpesnius, apvalesnius, labiau „šuniškus“ snukius).