Kas lapkričio 3-osios rytą kėlėsi su tamsa, dangaus skliaute galėjo regėti įspūdingą šviesulių išsidėstymą. Aušrinė, planeta Venera, mažesniu nei vieno laipsnio kampiniu nuotoliu spindėjo prie Marso. Keliais laipsniais aukščiau virš šios senovės  romėnų dievų vardais vadinamos planetų poros žibėjo ir Jupiteris, vyriausias iš dievų dangaus platybėse.

Visa ši gražiausių planetų santalka – Liūto žvaigždyne, kurį  puošia pirmojo ryškio žvaigždė Regula, lotyniškai – valdovas. Astrologai tikrai nepraleis progos paspėlioti apie tokios konjunkcijos įtaką įvykiams Žemėje. Na o astronomai Liūto žvaigždyne yra atradę dvi supermasyvias juodąsias bedugnes; ten taip pat daug galaktikų ir net jų spiečių. O dvi sferoidinės galaktikėlės Liūte priklauso Vietinei galaktikų grupei.

Žvaigždyno pavadinimą mokslo istorikai kildina iš proistorės, iš pirmųjų valstybėlių susidarymo Mažosios Azijos teritorijoje laikų. Prieš kokius 5 tūkstančius metų saulė patekėdavo žvaigždyne vasaros karščiams prasidedant, tad Liūtas žemdirbiams simbolizavo ir saulę,  ir valdovo galią. Dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys jau buvo reikalingi žmonijai civilizacijos priešaušriu. Pirmiausia – kalendoriui susidaryti; kiekviena tauta vis savaip, pagal savo gyvensenos būdą spręsdavo šį uždavinį. Todėl žvaigždynų ir žvaigždžių pavadinimuose slypi gili kultūrinė atmintis.

Pramigę gražų rytmetį, o daugelyje Lietuvos vietų jis galėjo būti ūkanotas – juk šalnų ir rūkų metas,  gali pasiguosti: dangaus šviesulių sankaupa neskubės iširti, o lapkričio 7-osios rytą prie planetų prisijungia ir Mėnulio delčia. Palikusi Marsą, Venera šį mėnesį keliaus Mergelės žvaigždynu, artėdama prie pirmojo ryškio žvaigždės baltosios Spikos. Jupiterį patekant Liūto žvaigždyne galima matyti jau po vidurnakčio. Lapkričio 16–17 dienų naktimis iš šio žvaigždyno tikėtinas meteoritų, vadinamų Leonidais, srautas –  Žemė „užmins“ ant kometos tako. Žinia, tos dangaus strėlės nebus tokias įspūdingos kaip spalio 30-sios vakarą padangę žalia šviesa nutvieskęs bolidas, kuris buvo matomas didelėje Europos dalyje.

Bet grįžkime į žemiškus rūpesčius –  koks tas prasidėjęs lapkritis mūsų lietuviškose tradicijose? Senovėje šį mėnesį vadindavo spaliniu, gruodiniu, vėlių mėnesiu. Išties – koks gi lapkritis, jeigu tik vienas kitas lapelis ant medžių šakų belikęs. O jeigu jų ilgiau užsibūna viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Vidutinė oro temperatūra lapkritį tesiekia 1–5 laipsnius šilumos; šlapdribomis ir įkyriai smelkiančiu lietumi iškrenta 40–95 mm kritulių. Kai tris dienas tokiu kiaurai merkiančiu, vadinamu „kiauliniu“ lietumi palyja, sakoma, prasideda  antroji rudens pusė. O fenologų, gamtos reiškinių stebėtojų toji pusė vadinama priešžiemiu.

Kaime lapkritis – visų lauko darbų pabaiga. Patarlė sako: „Visi šventi atėjo – pats renkis į gryčią ir po pažasčia riekę nešk“. Šio mėnesio darbai daugiausiai jau po stogu; tai kūlimas ir linamynis. Mitologiškai mąstant, kartu su derliumi iš laukų tarsi grįžta protėvių vėlės, ten globojusios pasėlius ir javo brendimą. Tradiciniame kalendoriuje lapkritį susiduria rudens bei žiemos šventės.

Liaudiški orų spėjimai  tokie: jei mėnesio pradžioje pasirodytų pirmas sniegas, po mėnesio bus tikra žiema. O jei lapkritis lietingas, žiema bus snieginga,  jei šaltas – žiema bus lengva. Spėjimai patikslinami lapkričio 11 d., per Martyną, toji data vadinama paskutiniąja rudens švente. Martyno orai paprastai būna priešingi Kalėdų orams. Todėl sakoma: „Jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas – ant vandens. Ir atvirkščiai“. Arba  trumpiau: „Martynas su bradu, Kalėdos su ledu“.

O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu valgis. Iš žąsies krūtinkaulio taip pat spėjama apie žiemos orus: daugiau baltos spalvos – bus gilu sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių. Galima paspėlioti ir pagal paskutinius išskrendančius paukščius: žemai lekia žąsys – bus dar lietaus, o jei gulbės – tai jau greitai pasnigs. Senų senovėje šiuo metu būdavo pats laukinių žąsų medžioklės įkarštis. Mat atskridusios iš tolimos šiaurės, nemačiusios žmonių, jos nebaikščios. Iš čia ir palyginimas: „Kvaila kaip žąselė“.

Dar keletas svarbių lapkričio tradicinių kalendorinių datų. Štai šv. Klemenso dieną, lapkričio 23-ąją, žvejai pasirūpinama valtimis – jos ištraukiamos iš vandens ir padedamos sausai. O šv. Kotrynos dienos, lapkričio 25-osios, išvakarėse senberniai meldžiasi, kad gautų gerą žmoną.

Lapkričio 30-oji, šv. Andriejus – tai jau pirmoji žiemos šventė. Kitados  tikėta, kad nuo šios datos meška įminga savo irštvoje žiemos miegu Ji taip pat svarbi liaudiškiems orų spėjimams. Jos prognozės siekia toliau – netgi būsimą vasarą. Sakydavo, jei iškris tuo metu sniegas – išaugs geras vasarojus, o ypač užderės pupos, žirniai ir kiti ankštiniai. Jei būtų saulėta – gerai derės  daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu lynotų – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Lietuvoje viskas – į gerą...