Šiemet lyg tyčia skaitant etnografinę medžiagą apie Velykas, dėmesį patraukė posakis "Ne visada šuniui Velykos". Kaipgi jį suprasti? Juk ir žmogui – ne visada.

Nors pagrindinė mintis turbūt visai kita, bet, pasiremdama vienu iš velykinių liaudiškų tikėjimų, posakį paaiškinčiau savaip. Niekas nesiginčys, kad, suvalgius mėsą, kaulus įprasta atiduoti šunims pasmaguriauti. Senovėje nuo Užgavėnių iki Velykų būdavo pasninkaujama, tad ir šunims – savotiškas pasninkas. Nors atsigavint didžiosios pavasario šventės dienomis tradiciškai buvo valgoma daug mėsos, kaulus kartais ne šuniui atiduodavo, o užkasdavo laukuose – buvo tikima magiška Velykų maisto likučių galia apsaugoti derlių. Juk jie ypatingi – pirmąją šventės dieną pašventinti bažnyčioje arba jau vėlesniais laikais – apšlakstyti iš jos parneštu šventintu vandeniu. Vadinasi, ir kaulai ypatingi.

Vis dėlto šuniui juos per Velykas duoti – "negriekas – jis Dievo kūrinys, ištikimai tarnaująs žmogui". Štai jums ir tradicinis požiūris į vieną seniausiai prijaukintų gyvūnų, ligi šiol tebelaikomą geriausiu žmogaus draugu. Norite tikslesnio? Prašom: "Jei šunį spardysi, tai numiręs laižysi karštų smalų" (P.Varanauskas, gim. 1915 m. Gindvilių kaime Kupiškio rajone).

Lietuvos liaudies buities muziejuje turime ir akivaizdžių liudijimų apie nuo seno puoselėjamą žmogaus ir šuns draugystę. Tradicinės architektūros ekspozicinėje kolekcijoje – du statiniai ištikimiausiam žmogaus draugui.

Vienas jų – Obelinės sodyboje, Suvalkijoje. Ši šuns būda pagaminta pagal muziejaus fonduose saugomą originalą iš Kauno r., Braziūnų kaimo, ypatinga ne tik automatiškai veikiančiomis durelėmis.

"Po šuns uodega!" – ar niekad nesate gavę tokio žodinio atkirčio? Nesisielokite – ir ten, pasak muziejuje apsilankiusių garbaus amžiaus pasakininkų iš Suvalkijos krašto, būta gerų dalykų! Mat knygnešių išradingumas – neišpasakytas. Po šuns uodega, ne tik bičių avilyje, kaip aprašęs kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, slėptos lietuviškos knygos, mūsų dar tikrai neskaitytos. Galinė šuns būdos siena buvo padaroma dviguba ir tarp sienelių slėpta carinės Rusijos laikais drausta lietuviška spauda, atgabenta knygnešių. Svečiai iš Vokietijos, su nuostaba tyrinėdami neregėtą durų konstrukciją, teigė, kad jų krašte tokioje pat saugioje vietoje – po šuns uodega – laikytas namų raktas.

Antras statinys – Vabalų sodyboje, Mažosios Lietuvos sektoriuje, pakeliui į karčemą, įsikūrusią ant Kauno marių kranto. Tai originalas, atkeliavęs iš Pakamorių kaimo Klaipėdos rajone. Jis išskirtinis savo pagaminimo medžiaga medinės architektūros muziejuje – betoninis. Ši šuns būda panaši į Mažosios Lietuvos gyvenamąjį namą – su langais ir durimis.

Mielai prašom atvykti ir apžiūrėti, ir su augintiniu! Juolab kad paskutinį mėnesio sekmadienį, balandžio 25 d., galite tai padaryti nemokamai!