Lietuvoje – dar vasara. Kaitra, tekusi rugpjūčiui, mūsų per daug neišvargino. Gali būti, kad apie ją labai greitai kalbėsime būtuoju laiku ir jausime nostalgiją, sakysime – kaip buvo gera. Iš tikro šių metų vasara, jos galas, tapo ypatingu išbandymu mums visiems.

Gamta, atrodo, supratingiau ir lengviau susitaikė su vandens trūkumu, o jo stygių jautėme pernai rudenį ir praėjusią žiemą, šių metų pavasarį ir pirmą vasaros pusę. Atsistatyti vandens lygiui dirvoje prireiks daug laiko: turi ilgai lyti, sumažėti drėgmės garavimas. Ypač daug drėgmės sukaupė žiema, kurios sniego tirpsmas yra svarbiausias dirvos maitintojas.

Dabar gamtai ir mums dar nesitiki sulaukti didelio drėgmės kiekio. Mums pakaktų vis gausesnio net ir paprasto lietaus, sudrėkinančio žemės paviršių. Žinoma, jis jau kai kur iškrito, tačiau mes suprantame, kad pakaks vieno karšto pusdienio, kad situacija grįžtų į ankstesnę būklę.

Dar regėsime šilumos, tad nepasikeitė nei gaisringumas, nei mūsų atsargumas. Draudimas lankytis daugelyje miškų taip pat lieka. Nesupraskime to kaip dar vieno suvaržymo. Ne, tai tiesiog pagalba miškams, gamtai ir mums patiems.

Šiemet Lietuvos miškuose jau liepsnojo apie 200 gaisrų, išdegė beveik 100 ha miško. Ne patys kyla šie gaisrai. Beveik visi jie – žmogaus rankos paleisti. Nesmagu galvoti, kad kažkas girią padegė tyčia. O jeigu iš tikro? Gal geriau – kuo toliau nuo tokių galimybių ir pagundų.

Tvyrant karščiui, neturėjome galimybių žvalgytis į paukščius. Žinoma, daugelis jų tuo metu buvo užimti savo darbais, kai kas jau skubėjo keliauti. Ventės rago žieduotojų tinkluose dabar gausiausios urvinės kregždės, vis daugiau vadinamų vasaros paukščių: nendrinukių, devynbalsių, musinukių. Ne už kalnų rugsėjis, tikrosios migracijos pradžia. Paukščiai dar neskubės, tačiau jiems gamtos nustatytas grafikas tikrai galios.

Išskrido gandrai. Kai kas susirūpino, kad išplasnojo ne visi, kiti siūlo juos gaudyti. Palaukite, bet dar tik rugpjūtis! Gana dažnai tokiu metu lizduose dar būna ir nespėjusių užaugti jauniklių, tačiau senieji gandrai juos maitina, globoja ir gandriukai sėkmingai išskrenda į Afriką. Žinoma, kasmet būna jaunų ar senų paukščių, kurie negali skristi, yra paliegę. Tokie gandrai neišskrenda, tačiau iki spalio galo gamtoje jie turi lesalo ir puikiai gyvena.

Antra vertus, jeigu paukštis nesužeistas ir jam nereikia skubios pagalbos, tokio paukščio nesugaus net jūsų iškviesti gyvūnų globėjai. Todėl visų pirma įsitikinkime, ar padėti būtina, ar galima, tik tada skambinkime Gyvūnų globėjų asociacijai.