Prasidėjo nuo pokšto

Kaukas – solidaus amžiaus šuo, neseniai jam sukako devyneri. Protingas, bet kur nelanksto, mieste ištikimai keliauja šalia šeimininko, pavadį nešdamasis dantyse. Rimto šuns ir reikalai rimti.

A.Norbutas pasakoja, kad mintis rinkti paramą gyvūnams šovė netikėtai, kai po griežto karantino jis su Kauku dalyvavo mugėje Kaune. Dėl karantino apribojimų mugėse tarp palapinių privalėjo būti gana dideli tarpai.

„Tuo metu Kauko trečioji kalė neseniai buvo atsivedusi vienuolika šuniukų – dešimt kalyčių ir vieną patiną, – pasakoja pašnekovas. – Pagalvojau: ko tu čia, vaikine, guli po stalu pas mane palapinėje? Yra vietos šalia palapinės – ten atsigulk ir dirbk. Ranka ant kartono gabalo užrašiau: „Esu daugiavaikis tėvas. Neseniai susilaukiau vienuolikos vaikų. Gal galite sumesti pinigėlių vaikų maisteliui?“ Ir Kaukas su tuo raštu įsitaisė prie palapinės. Viskas buvo pokštas, galvojau, sumes praeiviai kokius 10, na, 30 eurų. Bet per savaitgalį žmonės suaukojo apie 380 eurų.“

Tada – vienintelį kartą – iš suaukotų pinigų Kaukui atiteko 110 eurų šuniukų ėdalui, o likusią sumą jo šeimininkas skyrė Klaipėdos gyvūnų prieglaudai „Linksmosios pėdutės“. Su šia organizacija Aivaras draugavo jau nuo 2014 m., kai „Linksmosios pėdutės“ kreipėsi į meistrą su prašymu padaryti prizus jų organizuojamam labdaros bėgimui. Tad ir Kaukas – oficialus „Linksmųjų pėdučių“ rėmėjas.

„Toje rudeninėje mugėje mes su Kauku buvome maloniai nustebinti, kad žmonės taip aktyviai aukoja, yra geranoriškai nusiteikę, kai kalbama apie pagalbą gyvūnams, – prisimena pašnekovas. – Priešais mūsų palapinę grojo muzikantai, ir neblogai grojo, bet jiems pinigėlių žmonės nemetė – Kaukas jiems iš savo surinktų nunešė tris eurus.“

Kartu: A.Norbutas ir Kaukas – bendražygiai, kurie negali vienas be kito. Butauto Barausko nuotr.

Nuo to laiko, kai Kaukas pradėjo rinkti aukas, „Linksmosioms pėdutėms“ jo šeimininkas pervedė apie 3,5 tūkst. eurų. Rekordas – 870 eurų, kuriuos Kaukas surinko Klaipėdoje per tris Jūros šventės dienas.

Ėmėsi kilnios misijos

Aivaras ir Kaukas į visus renginius važiuoja kartu, tik dabar jau dirba abu. Na, nebent lyja ar labai daug žmonių – tada šuo ilsisi palapinėje. Darbas Kaukui patinka, nes jis, anot šeimininko, turi priklausomybę nuo glostymo, o kai renka aukas prie palapinės, paglostyti prieina dažnas.

Tiesa dabar, kai baigėsi karantinas, neliko tarpų tarp palapinių, tai šuo dirba tik tose mugėse, kur gauna vietos savo guoliui. Nors neseniai Druskininkuose ir Kaune per Kauno dienų renginius jam puikiausiai pavyko įsitaisyti priešais Aivaro palapinę.

Ir lėšų rinkimo tikslas, su „Linksmųjų pėdučių“ žinia ir sutikimu, pastaruoju metu šiek tiek pasikeitė. „Nuo karo Ukrainoje pradžios mes rinkome lėšas norėdami prisidėti prie dronų Ukrainos armijai pirkimo. Rinkome ne tik tik mugėse – Kaukas skelbė apie tai savo feisbuko paskyroje, – pasakoja Aivaras. – Tad kartu su draugais mes nuo karo pradžios jau paaukojome Ukrainos armijai apie 4 tūkst. eurų. Tačiau kai Vakarų šalys pradėjo tiekti Ukrainai ginkluotę, supratome, kad mes čia – menki padėjėjai. Tačiau yra žmonių – Renaldas Gabartas, Gintarė Voluntaitė, kurie renka paramą, perka ėdalo ir veža Ukrainos gyvūnams. Nusprendėme, kad mūsų pagalba jiems bus naudingesnė. Tad dabar Kaukas darbuojasi, kad padėtų  Ukrainos gyvūnams.“

Kaukas į darbą eina antkaklį papuošęs Ukrainos vėliavos spalvų kaspinėliu. A.Norbutas pasakoja, kad šis atributas atsirado tada, kai Druskininkuose dvi rašistės, sužinojusios, jog Kauko renkami pinigėliai atiteks Ukrainos šuniukams, ne tik kad nepaaukojo, bet dar ir piktinosi, kad tai parama Ukrainai. Galiausiai šeimininkas pasiūlė joms plaukti paskui rusų karinį laivą, o Kaukas pasipuošė Ukrainos spalvomis, kad rašistai net nesiartintų prie jo. Ukrainos vėliavą jie aplenkia ratu.

Mes su Kauku buvome maloniai nustebinti, kad žmonės taip aktyviai aukoja, yra geranoriškai nusiteikę, kai kalbama apie pagalbą gyvūnams.

Namie – devyni šunys

Kaukas gyvena Kelmės rajone įsikūrusiame veislyne „Mega oskaras“. Veislynas, A.Norbuto teigimu – žmonos Sigitos Pileckytės-Norbutienės. „Ji turi veislyną, o aš tiesiog šunis myliu“, – juokiasi pašnekovas.

Vyras pasakoja, kad pirmas žmonos veislinis šuo buvo vadinamasis auksiukas – auksaspalvis retriveris. Kai jį pirko, sakė, kad ne parodoms, tik sau. Vis dėlto vėliau įsitraukė į parodas, įstojo į retriverių mylėtojų klubą. Ir po kurio laiko pradėjo ieškoti naujos, įdomesnės veislės. Taip atrado lygiaplaukius retriverius ir 2002 m. pirmoji įvežė šios veislės kalytę į Lietuvą iš veislyno Švedijoje.

„Dabar mūsų namuose trys lygiaplaukiai retriveriai – dvi kalytės ir Kaukas. Dar yra du auksaspalviai retriveriai – kalytė ir patinėlis. Žmona prieš kurį laiką nusipirko kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių. Iš pradžių irgi sakė: aš tik patinėlį, tik parodoms. Tai spėkite, kiek jų dabar? Patinėlis ir dvi kalytės. Ir dar šeši maži šuniukai. Dar yra kinų kuoduotasis – netyčiukas, mano mergautinis. Tad mūsų namuose dabar, kaip aš mėgstu sakyti, gyvena devyni gražūs, geri, protingi šunys, ir žmona laiko bjaurų katiną. Kodėl bjaurų? Nes gerų katinų nebūna“, – šypsodamasis augintinius skaičiuoja Aivaras.

Jo pirmas favoritas buvo auksaspalvis retriveris. Bet kai pamatė auksiukų ir lygiaplaukių veislių atstovų charakterių skirtumus, susižavėjo lygiaplaukiais.

„Įsivaizduokite – vyksta nesankcionuotas pabėgimas iš voljero. Nedažnai būna, bet yra buvę. Kaip mes tai pastebime? Lygiaplaukiai atbėga prie namų durų, sėdi ir laukia šeimininkų. „O, kaip tu čia atsidūrei?“ Supranti – pabėgimas, kažkas vartelių neuždarė. Tiksliau – neužrakino ir šunys atsidarė, nes lygiaplaukiai moka atsidaryti. Tai lygiaplaukiai – prie durų, o auksaspalvių važiuoji ieškoti į aplinkinius kaimus. Lygiaplaukiai bėga ieškoti šeimininko, auksaspalviai deda į kojas. Kaip vieno mūsų šuniuko šeimininkas sakė: jeigu pasimeta auksaspalvis – šeimininkas kabina skelbimus ir jo ieško, jeigu pasimeta lygiaplaukis – jis ieško savo šeimininko“, – įvardija esminius skirtumus.

Kaukui dar neteko ieškoti šeimininko, tačiau pernai vasarą jam buvo kaip reikiant streso įvaręs. Atrodytų, eilinę dieną, kai ryte abu pabėgioję grįžo namo, Kaukas staiga dingo. Visur apieškojo, apvažiavo, apibėgo, kvietė – nėra. Aivaras jau nusprendė, kad šunį kažkas pavogė, juo labiau kad pas kaimynus tą dieną svetimų žmonių buvo – pašarų atvežė. Jau ruošėsi eiti pas kaimyną klausti, kaip tą vairuotoją rasti, kai saulei pašvietus pastebėjo kažką blizgant automobilyje. Tas kažkas buvo grandinėlė ant Kauko kaklo. Tada prisiminė, kad grįžęs namo buvo pradaręs automatinę automobilio bagažinę norėdamas kažką pasiimti, paspaudė mygtuką, kad užsidarytų, o šuo pagalvojo, kad tuoj kažkur važiuos, įšoko į bagažinę ir ramiai kantriai laukė.

Sužavi: Kaukas mugėse patraukia ir eilinių žmonių, ir pareigūnų dėmesį. Butauto Barausko nuotr.

Charakterio ypatumai

Kaukas – ne pirmas Aivaro draugas lygiaplaukis retriveris. Pirmasis buvo Kredo. Nors jo neteko prieš devynerius metus, vyrui iki dabar sunku nesigraudinti apie jį kalbant.

„Ne, jis nebuvo kažkuo ypatingas, bet jo netekti buvo labai sunku – gal todėl, kad tai įvyko netikėtai, gal dėl to, kad jis buvo pasirinkęs mane šeimininku, – sako vyras. – Kredukas mirė – nors sako, kad miršta tiktai žmonės ir bitės, bet man miršta ir šunys – labai anksti, penkerių metų. Tada ištiko šokas, ir mes nedarėme jokių tyrimų jo mirties priežasčiai nustatyti. Jau vėliau kalbėjau su vienu veterinarijos profesoriumi, kuris sakė pagal simptomus įtariantis, kad šunį ištiko infarktas.“

Aivaras prisipažįsta, kad buvo sunku be Kredo, nors namie ir lakstė daugiau šunų. Tad vieną vakarą žmonos paprašė pažiūrėti, ar yra parduodamų lygiaplaukių patinų. Kai rado – tada, kaip juokauja, pardavė savo ekskliuzyvinį citroeną su baltu odiniu salonu ir nusipirko Kauką, kuris į Lietuvą atvažiavo iš Danijos.

Aivaro teigimu, šunys, kaip ir žmonės, skirtingų charakterių. Kredo, pavyzdžiui, nebuvo toks ramus kaip Kaukas – jis ramiai galėjo pabūti gal dvi minutes.

Kredo iš pradžių bandė tapti gaujos vadu – kovoti dėl šio titulo teko net šeimininkui. O Kaukas net nemėgino tapti lyderiu – kitokio charakterio. Jis nenusileidžia patinams, bet nėra dominuojantis patinas, koks buvo Kredo. Kaukas su kitu patinu gali susikibti tik tada, jeigu tas mėgina parodyti jam savo viršenybę, o Kredo visiems iškart rodydavo viršenybę. Tačiau abu šunys turi šį tą bendro – tokį pat artimą kontaktą su Aivaru.

„Šunys man dirbti netrukdo, priešingai – padeda, – sako šeimininkas. – Kredo nevažinėjo su manim į muges, o Kauką kažkaip iškart pradėjau kartu vežiotis. Kadangi jis pasirinko mane savo šeimininku ir man buvo tai labai malonu, tad tiesiog norėjau, kad mano šuo būtų su manimi. Anksčiau jis tiesiog gulėdavo palapinėje, per pertraukėles mes išeidavome pasivaikščioti. Mačiau, kad jam patinka ir svarbu būti kartu su šeimininku. Iki tos Kauno mugės jis tiesiog džiaugėsi gyvenimu, o dabar dar vykdo svarbią misiją.“

Svarbu ir darbas, ir šunys

A.Norbutas – tautodailininkas, mugėse, į kurias vyksta su Kauku, jis prekiauja savo ceche Kelmės rajone gaminamais medžio dirbiniais. Ir, matyt, nieko nestebintų, kad nemažai jo gaminių papuošti įvairių veislių šunų atvaizdais.

Dirbiniai: A.Norbutas mugėse, į kurias vyksta su Kauku, prekiauja savo gamintais medžio dirbiniais, tarp kurių – ir daug papuoštų įvairių veislių šunų atvaizdais. Butauto Barausko nuotr.

Aivaras pasakoja medžio trauką jautęs nuo vaikystės, nuo kokių penkerių metų, bet duoną valgyti iš to pradėjo, kai jam buvo 26-eri. „Visada norėjau būti mokytoju, nes mano tėvai buvo mokytojai. Manau, švietimo sistema daug prarado, kad aš juo netapau – tikrai būčiau neblogas mokytojas“, – nepaliauja juokauti pašnekovas.

Jis buvo įstojęs į Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultetą – planavo tapti dailės ir darbų mokytoju. Po pirmo kurso vyrą pašaukė į armiją, grįžęs iš jos pabaigė antrą kursą, bet jau ne mokslai buvo galvoje. Tada perėjo į Vilniaus dailės akademiją neakivaizdžiai studijuoti dailės pedagogikos, metus pasimokė, bet galiausiai mokslus metė, užsiėmė darbu, kūryba.

„Svajojau turėti dirbtuvę ir gaminti senovinius baldus. Tai dabar jau turiu savo svajonių dirbtuvę, galiu padaryti viską, kas daroma iš medžio, bet darau smulkmenas, nes tai labiau apsimoka – juk reikia už kažką gyventi, to paties ėdalo šunims pirkti“, – neslepia vyras.

Save Aivaras vadina batsiuviu be batų – nelieka laiko nei menui, nei rankų darbui, nei kūrybai savo malonumui. Pasakoja, kad kažkada žmona pas jį užsisakė lauko laiptus, sumokėjo avansą, o laiptų sulaukė gal tik po trejų metų. Vis grasino, kad užsisakys kur nors kitur, bet kadangi vyras avanso negrąžino, tai ir laukė.

„Darbas man yra ir pašaukimas, ir savirealizacija, ir pinigai, be kurių mes nė vienas nepragyvename – juos reikia uždirbti. Šunys man yra laisvalaikis, malonumas, relaksacija, rūpestis, draugystė. Abi šios gyvenimo dalys svarbios ir viena kitą papildo“, – teigia A.Norbutas.

Laisvalaikiu vyras turi įvairių mėgstamų užsiėmimų. Tai ir kelionės, ir rašymas. Juk būtent jis su gera humoro doze feisbuko paskyroje „Kaukas. Lygiaplaukis retriveris“ prabyla šuns vardu. Turiu polinkį į grafomaniją, – juokiasi Aivaras. – Manau, galėčiau būti ir rašytoju. Yra tikrai nemažai žmonių, kuriems įdomu skaityti tai, ką parašau. Internete galima rasti mano sukurtą pasakojimą „Marokas – 2 000 km per miestus, dykumą, kalnus ir Atlanto pakrante“. Dabar paskaitau – net pačiam įdomu. Tikrai ne pati prasčiausia grafomanija.“