Pereiti į pagrindinį turinį

S. Paltanavičius: vasaros gamta turi ką dovanoti ir be liepų žiedų

Lietuvoje liepa, ją ženklina pasibaigusios didžiosios šventės ir vėl iš naujo pradėjęs suktis gamtos metų ratas. Taip taip, savaitę jis stoviniavo – buvo ilgiausiųjų dienų metas, giedroj naktis taip ir nespėdavo iki galo sutemti. O dabar pajudėjome tamsos link. Tik nenusiminkite, nes šis ėjimas truks iki pat Kalėdų – vadinasi, pusę metų. Vasarą bus daug šviesos, gal tik gandrams išlekiant regėsime, kad diena jau pasikeitė.

Shutterstock nuotr.

Dabar yra liepų žydėjimo metas... Tiesą sakant, mūsiškės mažalapės liepos žydi dar ne visur – šiemet ir jos užtruko. Tačiau jeigu jos kur nors jau geltonuoja, laikas pasiskinti liepžiedžių. Nebijokime – bitėms liks nektaro aukštesnėse šakose, kurių jūs nepasieksite.

Vasaros gamta turi ką dovanoti ir be liepų žiedų – čiobrelius, raudonėlius ir daugybę kitų mums naudingų augalų. O kur pirmieji grybai, kur mėlynės ir žemuogės? Pagaliau – kur saulė ir oras, kuris pats savaime gydo nuo visų ligų?

Paukščiams vasaros pirmoji pusė yra dar aktyvumo metas. Tie, kas perėti pradėjo anksti, dabar jau rūpinasi antrosios vados vaikais. O vasaros paukščiai – čiurliai, raudongalvės sniegenos augina pirmos ir paskutinės, taigi – vienintelės vados paukščiukus. Dabar dar girdime ir giesmes, ir gegutės kukavimą.

Tačiau sakoma, kad po Šv. Petro ir Povilo dienos gegutės turi nutilti. Manau, kad gamtoje yra šiek tiek kitaip, ten laiko režimas skaičiuojamas savais matais. Todėl gegutės dar kukuos ilgai.

Beje, archyve ilgokai laukė gamtininko, gamtos mokslų daktaro Broniaus Šablevičiaus laiškas. Tačiau jis neprarado savo aktualumo.

„Žinia apie išperėtus gulbės giesmininkės jauniklius Lietuvoje pirmą kartą paskelbta 1965 m. Nuo to laiko jos mūsų šalyje gyvavo menkai, jas pastebėdavo nebent pamaryje. Tačiau nuo XX a. pabaigos ėmė plisti gana sparčiai, tik Rytų Lietuvą jos apgyvendino vėliausiai. Aukštaitijos nacionaliniame parke pirmasis lizdas atsirado tik 2008 m. Švenčionių rajone. Dabar jos peri kasmet, kartais tą daryti bando net trys poros.

Labai melodingų, puikių balsų gulbės giesmininkės pasirodė esą labai karingos. Jau anksčiau Birvėtos tvenkiniuose stebėdavau jų agresyvų charakterį. Kartą patinas, skardžiai trimituodamas, perskrido visą didelį tvenkinį prie nebyliųjų gulbių porelės. Šios baimingai stebėjo besiartinantį pavojų ir, vos giesmininkė priartėjo, pakilo skristi.

Tačiau ką pamačiau nacionalinio parko Pagilūtės liūne, pralenkė bet kokią vaizduotę. Plataus, stipriai užžėlusio liūno pakraštyje tyliai plūduriavo nebyliųjų gulbių pora. Staiga iš liūno centro, karingai trimituodamas, pakilo gulbės giesmininkės patinas, atskrido prie nebyliųjų ir nutūpė ant... nebylės patelės nugaros.

Nuo svorio ji paniro, kyšojo tik jos pečiai ir kaklas. Užpuolikas ėmė energingai kapoti jos pečius, kaklą, aplink pasklido išrautos plunksnos... Agresorius savo egzekuciją vykdė ilgai, apie 4 minutes. Per tą laiką nebylės patelė ištiesusi kaklą ant vandens, karkė ir klykė, tuo parodydama, kad balsą visgi turi... Užpuolikas taršė auką tol, kol, atrodo, pavargo. Tada nusliuogė nuo nugaros ir, iškėlęs kaklą lyg lazdą, išdidžiai nuplaukė iš kur atskridęs.

Žiauraus incidento metu nebylės patelės patinas bailiai nusiyrė už nendrių ir „gėdingai“ lūkuriavo saugodamas savąjį kailį, t. y. plunksnas.

Jei giesmininkės vis labiau įsitvirtins Lietuvos ežeruose, gali būti, kad ims mažinti nebyliųjų gulbių skaičių. Apie 1997–1998 m. ėmiau būgštauti: kada gi nebylės nustos gausėti mūsų ežeruose? Vien 1998 m. Parke žiemojo 200 šių gulbių – iki tol neregėtas skaičius. Vėliau, jau XXI a. pradžioje, ėmė gausėti neperinčių, „bergždžiųjų“, porų skaičius. Kažkoks nežinomas reiškinys stabdė jų veisimąsi.

Dabar iškilo nauja kliūtis – „pusseserė“ gulbė giesmininkė. Ar tai tiesa, ar ši rūšis įveiks vietinė nebylę, turėtų paaiškėti per artimiausius 10 metų.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų