Lytiniai organai skirti dauginimuisi, tačiau nereiškia, kad tai ir yra jų vienintelė paskirtis. Evoliucijos eigoje kai kurie gyvūnai ėmė naudoti savo genitalijas įvairiais neįprastais būdais – bandydami apgauti plėšrūnus ar pritraukti partnerį, rašo nationalgeographic.com.

Ir dauginimuisi, ir plėšrūnams „išdurti“

Neseniai mokslininkai nustatė, jog norėdami išvengti medžiojančių šikšnosparnių sfinksai (drugių šeima – red. past.) pasitelkia neįprastą gynybos priemonę. Trindami savo lytinius organus vienas į kitą drugiai skleidžia ultragarsą, panašų į tą, kuriuo naudojasi aukos ieškodamas šikšnosparnis. Šie pašaliniai signalai suklaidina šikšnosparnio sonarą ir suteikia drugiams šansą pabėgti bei išvengti mirties.

Tačiau sfinksai jokiu būdu nėra vieninteliai gyvūnai neįprastai naudojantys savo lytinius organus. Žemiau aprašyti kiti penki itin kūrybingai savo privačiomis kūno dalimis besinaudojantys gyvūnai.

Shutterstock nuotr. / Sfinksai ne tik puikiai prisitaiko prie aplinkos, bet išmoko ir lytinių organų pagalba apgaudinėti savo priešus

Kirmėlės fechtuojasi varpomis

Jūroje gyvenančios blakstienotosios kirmėlės (lot. Pseudobiceros hancockanus) yra hermafroditai, turintys tiek vyriškus, tiek moteriškus lytinius organus. Poruodamiesi jie turi „susitarti“, kuris iš partnerių bus mama, o kuris tėtis. Kadangi kiaušinėliams pagaminti reikia žymiai daugiau energijos ir išteklių nei spermai, abu gyvūnai verčiau naudotų savo vyriškus lytinius organus.

Klausimas, kam teks patinėlio vaidmuo, tuomet sprendžiamas kautynėmis, kuriose pagrindinis ginklas – varpos. Kirmėlės ginasi naudodamos durklą primenančias genitalijas, o tuo pačiu bando įsmeigti partneriui ir taip jį apvaisinti. Tas, kuriam pavyksta šį tikslą pasiekti pirmiau, tampa patinėliu. Jo sperma ir bus apvaisinta kovą pralaimėjusi kirmėlė – patelė.

Jūrų kirmėlė (Pseudobiceros hancockanus), Jeanso Peterso nuotr.

Wikimedia Commons nuotr.

Lytinis organas gali pradurti patelę

Blakių dauginimosi procesas ne be reikalo yra vadinamas „trauminiu apvaisinimu“. Patinėlis smeigia savo lytinį organą į patelės išorinį skeletą ir perduria jos pilvo ertmę. Tuomet per žaizdą jis suleidžia spermą tiesiai į patelės kūną. Sperma pasklinda ir pasiekusi kiaušides apvaisina kiaušinėlius.

Kaip ir galima būtų tikėtis, toks apvaisinimo būdas gali smarkiai sužaloti blakių pateles. Į žaizdas lengvai įsimeta infekcijos, o tai atsiliepia patelių sveikatai ir amžiui. Laimei, evoliucijos eigoje joms išsivystė specialus pilvinis organas (angl. spermalege), į kurį durdami patinėliai, manoma, patelių kūnams padaro mažiau žalos.

T.Umaro/bfl nuotr.

Atsiskirianti varpa

Tarp kryžiuočių vorų (lot. Nephilengys malabarensis) seksualinis kanibalizmas – kai patelė suvalgo patinėlį – įprastas reiškinys. Taigi poravimasis šio voro patinėliams yra labai rizikingas užsiėmimas.

Tam, kad išvengtų patelės nasrų, vorai pasitelkia paprastą triuką: jie patelei perduoda spermą pasinaudodami specialiomis galūnėmis (angl. pedipalps). Jeigu patelė poravimosi metu atrodo alkana, voras gali numesti šią galūnę ir pabėgęs nugyventi dar vieną dieną.

Tokia strategija netgi gali padidinti patinėlio reprodukcinę sėkmę. Pamestoji galūnė (turbūt jau supratotte, apie kokią galūnę kalbame...) apvaisina patelę net ir vorui pabėgus. Be to, ji blokuoja patelės lytinius organus, taip neleisdama šiai daugintis su kitais vorais. Taip patinėlis užsitikrina, kad būtent jo palikuonys išvys dienos šviesą.

Atogrąžų miškuose gyvenančių kryžiuočių vorų rūšis, dauginimosi metu "pametanti" penį
Wikimedia Commons nuotr.

Savaime plaukiantis argonautų čiuptuvas

Argonautų (aštuonkojų būrio galvakojų moliuskų – red. past.) patinėliai taip pat turi nuo kūno atsiskiriantį dauginimosi organą. Šių moliuskų sperma yra saugoma specialiame prailgintame čiuptuve, vadinamame hektakotiliu.

Kai argonautų patinėlis aptinka patelę, hektakotilis gali atsiskirti nuo jo kūno ir pats nuplaukti pas patelę. Hektakotilis tuomet ištuština spermą į patelės mantijos ertmę ir ją apvaisina – net ir patinėliui pasišalinus.

Šis dauginimosi procesas yra toks neįprastas, jog jį pirmą kartą stebėję mokslininkai hektakotilį palaikė į argonauto patelės kūną įsisiurbusiu parazitiniu kirminu.

Argonauto patelė su kiaušinėliais (CC-SA / Bernd Hofmann at de.wikipedia nuotr.)
Shutterstock nuotr.

Irklablakių grojantys lytiniai organai

Gėlo vandens telkiniuose gyvenančios irklablakės (lot. Micronecta scholtzi) yra puikus pavyzdys, jog dydis dar ne viskas.

Šis vos 2 milimetrų ilgio vabalas skleidžia patį garsiausią garsą lyginant su jo kūno dydžiu. Kad išgautų tokius garsus irklablakių patinėliai savo lytinius organus trina į vieną iš galūnių. Mokslininkų įrašytas kurtinantis patinėlių čirškimas siekė 99 decibelus - panašų triukšmą sukelia mechaninė žoliapjovė.

Tokio patinėlių pasirodymo tikslas, žinoma, yra pritraukti pateles. Panašu, jog irklablakių patelėms toks patinėlio griežimas byloja apie didelę jo potenciją.

Irklablakė  Shutterstock nuotr.