Pastaruoju metu vis gausėja besidominčiųjų vaistinių augalų auginimu ar jų rinkimu. Nors įvairių informacijos šaltinių – apstu, tačiau ir jie ne visada atsako į rūpimus klausimus. Ką gi reikėtų žinoti norintiesiems žiemą mėgautis kvapnia, savomis rankomis paruoštų vaistažolių arbata?

Svarbu ir oras, ir laikas

Vaistažolių sodeliuose (taip pat ir natūraliose augavietėse) vaistinę žaliavą reikia nuimti tuo metu, kai augaluose susikaupia daugiausia biologiškai aktyvių junginių.

Veikliosios medžiagos kaupiasi įvairiose augalo dalyse: lapuose, žieduose, vaisiuose, žievėje, šakniastiebiuose, šaknyse. Todėl rinkti reikia tas dalis, kuriose šių medžiagų yra daugiausia. Pavyzdžiui, beržų ir pušų renkami pumpurai, ramunių ir medetkų – žiedynai, dilgėlių ir šalpusnių – lapai.

Įvairios augalo dalys kaupia skirtingas veikliąsias medžiagas, todėl jas reikia rinkti atskirai, o kartais – net skirtingu laiku. Štai paprastojo putino žievė lupama anksti pavasarį, o vaisiai renkami rudenį. Veikliosios medžiagos yra nestabilūs junginiai, todėl net paros laikotarpiu jų santykis ir kokybinė sudėtis augaluose kinta.

Dieną glikozidai kaupiasi įvairiose augalų dalyse, o naktį jie pradeda irti. Per parą žymiai keičiasi ir eterinių aliejų kiekis. Jų turinčius augalus geriausia rinkti nuo 10 iki 15 val.

Žaliavos kokybė labai priklauso ir nuo to, kokiu oru ji renkama. Lapus, žolę, nebyrančius vaisius patartina rinkti saulėtą dieną, rasai nukritus, nes po lietaus arba rasoti jie blogai džiūva, pelija, pakinta jų natūrali spalva bei vertingosios savybės.

Negalima suspausti

Tačiau lengvai byrančius vaisius reikėtų rinkti nevisiškai subrendusios ir rasotus. Taip patiriama mažiau nuostolių dėl vaisių byrėjimo. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kokiomis oro sąlygomis, nes prieš džiovinant juos būtina nuplauti.

Renkant nuodingus vaistinguosius augalus, būtina laikytis visų atsargumo priemonių, saugotis, kad sultys nepatektų į akis ar ant odos. Nuodingųjų augalų negalima rinkti į tą pačią talpą su kitais, nenuodingais augalais. Baigus darbą, būtina gerai nusiplauti rankas.

Į dėžes ar maišus surinktų vaistinių augalų lapų, žolės ar žiedų negalima suspausti, nes jie greitai kaista, o nuo to suyra jų veikliosios medžiagos. Surinktą žaliavą būtina tuoj pat džiovinti, nes ji genda, joje mažėja biologiškai aktyvių medžiagų (glikozidų, flavonoidų, saponinų) – juos suardo ląstelėse esantys fermentai.

Džiovinimu siekiama iš augalų ląstelių pašalinti vandenį, sustabdyti jose vykstančius gyvybinius procesus bei fermentų veiklą. Tik tinkamai išdžiovinta žaliava ilgą laiką išlaiko gydomąsias savybes, ją patogu naudoti.

Prieš džiovinant iš surinktos žaliavos pašalinami į ją patekę kiti augalai, žemės grumsteliai, kitos priemaišos. Džiovinimo būdas priklauso nuo to, kokias veikliąsias medžiagas augalas kaupia.

Tinkami 1–3 metus

Eterinių aliejų turtingi augalai, tokie kaip paprasteji, keturbriauniai ir vaistiniai čiobreliai, paprastieji raudonėliai, pipirmėtės, kmynai, džiovinami lėtai, ne aukštesnėje kaip 30–35 laipsnių temperatūroje, antraip aliejus išgaruoja.

Glikozidus kaupiantys augalai, tokie kaip rusmenės, pakalnutės, džiovinami 50–60 laipsnių temperatūroje. Tokiomis sąlygomis šių augalų ląstelėse esantys fermentai tampa neaktyvūs ir negali suardyti glikozidų.
Augalinę žaliavą, turinčią alkaloidų, reikia išdžiovinti greitai. Daugumai augalų optimali džiovinimo temperatūra yra 40–50 (iki 60) laipsnių.

Askorbino rūgšties turintys augalai, pavyzdžiui, erškėčio vaisiai, džiovinami 80–90 laipsnių temperatūroje – taip išlieka didžiausias vitamino C kiekis. Vaistinė žaliava turi būti džiovinama nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Tinkamai išdžiovinti augalai išlaiko natūralią spalvą, jų žievė, šaknys, šakniastiebiai lūžta su traškesiu, lapai, žiedai susitrina į miltelius, o sultingi vaisiai nelimpa vienas prie kito ir netepa rankų. Vaistinių augalų išdžiovinti žiedai, lapai ir žolė tinka vartoti vidutiniškai 1–2, o žievė, šaknys, šakniastiebiai – 2–3 metus.