Vėžliai – ne tokie jau ir tylūs gyvūnai, be to, greitesni, nei lietuviams įprasta manyti, sako šių gyvūnų mylėtoja Birutė Valčiukaitė, kurią vilniečiai ar miesto svečiai galėjo sutikti prie Katedros ar Baltojo tilto – su pavadėliu vedžiojančią savo šarvuočius augintinius.
„Vasarą labai mėgstame pasivaikščioti prie Katedros aikštės. Taip pat ateiname prie Baltojo tilto. Tai priklauso nuo nuotaikos, oro ir galimybių“, – teigia Mazgučio ir Burbulo šeimininkė.
Atiduoda savo mėgstamas rankines
B. Valčiukaitė pasakoja, kad pasivaikščioti su savo augintiniais eina gana dažnai. Į pirmą pasivaikščiojimą moteris išsiruošia, kai už lango būna bent 17 laipsnių šilumos. Savo augintinius ji vedžioja iki pat rudens. „Aš su jais nuo pat mažumės. Einame į miestą pasivaikščioti, jie žmonių nebijo“, – tikina moteris.
Jos vėžliai keliauja rankiniame bagaže. Ir tas keliavimas, pasak vėžlių augintojos, yra labai įdomus. „Dažniausiai vėžliams atiduodu savo mėgstamas rankines. Tai yra paprasta rankinė, kurios dugne jie galėtų sutilpti visu savo dydžiu. Jie keliauja abu, keliaujant jie nejuda, jiems tai yra patogu“, – įsitikinusi B. Valčiukaitė.
Vėžlių augintoja sako, kad, važiuodama autobusu, ji prasega rankinę, kad vėžliai galėtų iškišti galvytes. „Šiaip jie labai mėgsta važiuoti autobusu. Kai ruošiuosi į kelionę, įdedu juos į rankinę. Jie nelabai juda, nes žino, kad kažkas bus, kažkur keliausime. Jei per minutę niekas nepasikeis, pradės kuistis, lipti iš rankinės – mes jau einame“, – teigia B. Valčiukaitė. Dažniausiai savo rankinę moteris dedasi ant peties, o rankinę su vėžliais neša rankoje, kad jiems būtų patogu.
Mažiems šuniukams skirtus pavadėlius vėžlių mylėtoja savo augintiniams perdirbo pati. Pasivaikščiojimas su augintiniais trunka apie 1,5–2 val. „Paprastai vaikštome tikrai nemažai. Vyresnėlis yra nepailstantis. Jis gali eiti 3–4 val., bet paskui naktį miega labai ramiai. Su mažyliu valandą, duokdie, gali pasivaikščioti, o paskui, viskas – kamputis, miega ramiai“, – teigia B. Valčiukaitė.
Patinka rožių žiedlapiai, bet kiaulpienės – delikatesas
Bene labiausiai vėžliai mėgsta vaikščioti sultinga pieva. „Jei jie nori užkandžiauti, pavalgyti, tai, žinoma, geriausia – danga, kuri yra pilna kiaulpienių, baltų, raudonų dobilų. Bet pasivaikščiojimams geriausia – asfaltas, plytelės, kad nesmigtų jų letenėlės“, – mano vėžlių augintoja.
Pasak jos, vėžliai yra smalsūs ir viską išbando. „Jei pamato grybą, grybo paragauja, visus akmenis išbando. Kažkada radome sudžiuvusį slieką, ir jo paragavo“, – juokiasi moteris.
B. Valčiukaitės teigimu, jos vėžliams labai patinka rožių žiedlapiai. Jie esą saldūs. Šeimininkė pastebi, kad jos augintinius ypač vilioja būtent raudona žiedlapių spalva: „Jei būna baltos ar rausvos rožės – ne, kažkodėl jiems netinka.“
Anot vėžlių mylėtojos, jos augintiniams taip pat patinka pekino salota, parduotvėje pirkta, vazonėlyje auginta salota, ridikėlių daigai. „Pavasarį jų apetitas yra nepasotinamas, jei parneši žydinčių pienių. Tai net visas snukutis būna geltonas, kaip žiaumoja. O jei dar prilaikai tą žiedą, kad galėtų atsignybti, tai iš viso būna nepakartojama“, – sako B. Valčiukaitė.
Kiaulpienės – vieni mėgstamiausių vėžlių skanumynų. Taip pat jiems patinka vynuogių lapai, cukinijos ir jų lapai, brokoliai, kukurūzų burbuolės, pomidorai.
„Mėgsta avietes, šiek tiek – braškes, ne per seniausiai valgė kriaušę, obuolį“, – pasakoja moteris. Kartais galite vėžliams duoti paskanauti melionų ir obuolių, bet be sėklų, kurios vėžliams – labai pavojingos.
Taip pat vėžliams negalima duoti pupelių, žirnių, kačių ir šunų ėdalo, špinatų, arbūzo, abrikoso kauliuko, baklažanų stiebų, vyšnių šakelių ir lapų. Pastarieji vėžliams mirtinai nuodingi.
Jei tokiam gyvūnui leidžiate vaikščioti po gėlių sodą, laikykite jį atokiai nuo rododendrų, azalijų ir begonijų.
Yra ir daugiau pavojingų vėžliams augalų ir vaisių bei daržovių, pavyzdžiui, lietuviškas kopūstas.
Miega lovoje kartu su šeimininke
Kai kurie žmonės galvoja, kad vėžliai – labai tylūs gyvūnai. „Sako – garso neleidžia. Garsą jie leidžia – ir dar kokį! Nori eiti miegoti, o jie prieina prie durų ir krebžda“, – tvirtina B. Valčiukaitė.
Moteris pasakoja, kad kartą savo augintinio, prieš eidama miegoti, nepasiėmė į lovą. „Prabudau po valandos (o gal nė valandos nebuvo praėję) – toks jausmas, kad kažkas laužiasi į namus. Pradarau duris iš lėto, ir įeina vėžlys – visas pasistiebęs, pakėlęs smakrą, gracingai, atseit – palikai mane. O į lovą įkėliau ir iš karto užmigo“, – teigia moteris.
Ji pripažįsta turbūt esanti neįprasta vėžlių augintoja, nes su jais dalinasi savo lova. „Aš turbūt būsiu išskirtinė, nes aš su vėžliais miegu vienoje lovoje. Pas mus yra vilnonė patalynė. Ji išlaiko šilumą tiek žiemą, tiek vasarą. Miegoti jie gali visą laikotarpį, t. y. tol, kol tu miegi. [...] Būna, kad prabundi, o vėžlio galva – ant pagalvės“, – šypsosi B. Valčiukaitė.
Kai kurie gyvūnų mylėtojai nežino, bet, nors sausumos vėžliai yra nuostabūs augintiniai, jie gali platinti žmonės pavojingas ligas, pavyzdžiui, salmoneliozę. Prevencija – geriausia apsisaugojimo priemonė. Kadangi salmonelių bakterijos gali būti ne tik vėžlių virškinimo sistemoje, bet ir ant kiauto ir odos, patariama, kad nėščios moterys, vaikai iki penkerių metų, vyresni žmonės, kurių nusilpusi imuninė sistema, būtų ypač atsargūs ir, pabendravę su tokiu augintiniu, labai kruopščiai nusiplautų rankas.
Taip pat svarbu vėžlį reguliariai parodyti veterinarijos gydytojui. „Reguliariai einu pas veterinarą, – sako B. Valčiukaitė. – Aš kaip mama su pirmokais vaikais – prieš rugsėjo 1-ąją su vėžliais einu pas veterinarą. [...] Kiekvieną kartą einame svertis, turime savo istoriją.“
Terariumas – vėžlio kankinimas?
Pasak B. Valčiukaitės, praeiviai neretai nustemba, kaip greitai juda jos vėžliai. „Lietuviai yra įsitikinę, kad vėžliai yra labai lėti. Bet tai priklauso nuo to, kaip vėžlys įšyla, nes tai yra šaltakraujis gyvūnas“, – aiškina vėžlių augintoja.
Įprasta manyti, kad tokie gyvūnai nejaučia šeimininko nuotaikų ir beveik nekreipia į jį dėmesio. Tačiau B. Valčiukaitę vienas iš jos augintinių sykį labai nustebino.
„Buvo jautri mano gyvenimo akimirka. Namie sėdėjau krėsle, moteriškai kūkčiojau. Buvo ganėtinai tylu, ir girdžiu pirštukų caksėjimą per grindis. Iš už kampo išlenda būtent Mazgutis, galvutė pakreipta. Jis pažiūrėjo į mane, aš pažiūrėjau į jį, jis atėjo prie manęs, pakėliau jį kaip mažą vaiką ir prisidėjau prie krūtinės. Nejudėjo, nekrutėjo“, – tikina moteris. Ji pasakoja po minutėlės pasijutusi daug geriau. Net juoktis pradėjo: „Atėjo vėžlys manęs paguosti.“
Mazgutis ir Burbulas namuose gyvena laisvai. B. Valčiukaitė sako kadaise turėjusi terariumą, tačiau pastarasis netikęs jos augintiniams. „Tai yra gyvūno kankinimas ir mano nervų gadinimas, – įsitikinusi vėžlių augintoja. – Jie pas mane gyvena laisvai. Visas butas yra jų teritorija.“
Paklausus apie vėžlių taršą, šeimininkė pripažįsta, kad tai – labai aktualus klausimas. Taršos, B. Valčiukaitės teigimu, išvengti neišeina. „Kur valgo, ten ir daro, bent jau mažasis – tikrai. Su vyresnėliu yra gal šiek tiek kitaip. Prieš porą metų nupirkau dirbtinės žolės mažiems šuniukams. Įsigudrinau – maistą dedu būtent ant tos dirbtinės žolės. Balučių, krūvelių namie sumažėjo“, – tvirtina moteris.
Ji prisimena ilgai ieškojusi savo augintinių ir už juos brangiai sumokėjusi. Tačiau B. Valčiukaitė tikina, kad šios investicijos nesigaili – jei reikėtų, darsyk pakartotų.
Naujausi komentarai