Čia, Platåbergeto kalne išskaptuotoje sandarioje patalpoje, saugoma mūsų ateitis – jei kartais netyčia savo grobuoniškais veiksmais prisišauktume pasaulio pabaigą.

Norvegija saugyklą įrengė prieš dešimt metų, joje šiuo metu saugoma apie 1 mln. augalų rūšių sėklų – o telpa 4,5 mln. Saugykla suprojektuota atlaikyti stichines, klimato ir žmogaus mėtomų bombų nelaimes. Joje esančios sėklos, laikomos –18 °C temperatūroje, daigumą išlaikys dar bent 100 metų.

Čia – atsarginis suolelis, kur ant vienos lentynos lygiomis teisėmis guli, pvz., dėžės iš politinių priešų JAV ir Šiaurės Korėjos. Čia – žemdirbystės istorija, kartu su ja – ir pastarųjų 12 tūkst. metų žmogaus ir mūsų auginamo maisto tarpusavio sąveikos patirtys.

Kam priklauso šis gyvybės archyvas, ateities garantas? Svalbarde saugomi sėklų dublikatai išlieka jas pateikusiųjų nuosavybe; ant dėžių užrašyti jų savininkai. Vienas tokių – Sirijos Alepo mieste įkurtas Tarptautinis žemdirbystės tyrimų sausuosiuose regionuose centras (ICARDA / International Center for Agriculture Research in Dry Areas; sausieji regionai dengia maždaug trečdalį Žemės paviršiaus), užsiimantis genetiniu augalų gerinimu. ICARDA deklaruoja tris tikslus: maisto saugumas, skurdo mažinimas ir kova su klimato kaita. Pasinaudodamas žemdirbių surinktu įvairių augalų rūšių ir porūšių genetiniu lobiu, centras kuria ir į rinką paleidžia naujai išvestas, sausroms bei kenkėjams atsparias sėklas, atnešančias didesnį derlių. Valstybės sertifikuoja dalį jų, atsirinkdamos pagal savo klimato sąlygas ir reikmes. Visa kita, kas nėra auginama, lieka archyvuose. Tačiau ar tokio kilnių tikslų vedamo sistemiško ribojimo padarinys nėra biologinės įvairovės nykimas?

Biologinės įvairovės nykimas yra lėtaeigė krizė, kurios padariniai gali būti – neperdedant – pražūtingi. Kiek jau esame praradę? „Nežinome, – pripažįsta Cary Fowleris, Svalbardo sėklų saugyklos įkūrėjas. – Nes nežinojome, kiek turėjome. Tačiau kasdien kažką prarandame. Žmonės žino apie rūšių išnykimą, bet ne apie rūšių įvairovės praradimą. Kodėl jis vyksta? Taip, naikinamos natūralios buveinės (habitat), bet be to rūšys dar ir praranda sugebėjimą evoliucionuoti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Žemdirbystės išsaugojimas yra mūsų rankose.“

Todėl Svalbardo saugykla savo misiją supranta kaip pastangas išsaugoti žmogaus prijaukintų augalų ir jų laukinių giminaičių genetinę įvairovę pasauliniu mastu. Tai ji, teigiama, suteiks mums galimybę pritaikyti maistui naudojamus augalus kintančiam natūraliam kontekstui.

2015 m. rugsėjį pirmąkart istorijoje buvo paprašyta sėklas grąžinti. ICARDA, Svalbarde laikiusi 116 484 javų, daržovių, vaisių sėklų kopijas, dėl karo Sirijoje persikėlė į gero dirvožemio turtingą kaimyninio Libano Bekaa slėnį. Jau po metų dalis naujojo derliaus sėklų grįžo į Svalbardą. Sako, prireiks dar bent dešimtmečio, kad būtų sudubliuotas visas prieškario archyvas.

(Karas su žmonėmis yra ir karas su sėklomis: prasidėjus sąjungininkų atakų sukeltam chaosui Afganistano sėklų banką išplėšė talibai, o Irako Abu Graibo (taip, to paties) sėklų banką sunaikino invazinės bombos ir raketos; gerai, kad JAV okupuojant šalį Bagdado mokslininkai dar spėjo išsiųsti juodąją dėžę su Irako / Mesopotamijos žemdirbystės paveldu – senovinių javų, avinžirnių, lęšių, vaisių sėklomis – į tuo metu nuo karo dar laisvą Alepą. NB. Pagal šiuo metu turimus archeologinius duomenis, prieš 12 tūkst. metų žemdirbystė prasidėjo būtent čia, Derlingajame pusmėnulyje – dabartinėse Irako, Sirijos, Libano, Palestinos teritorijose.)

Bėgdami nuo karo iš Sirijos į Libaną persikėlė tūkstančiai žmonių. Vieni jų, ICARDA mokslininkai, tęsia savo darbus; kiti, paprasti žmonės, juos dirba. O Bekaa slėnio ūkininkai sako, kad išgyventi iš žemdirbystės jiems nebeįmanoma ir kad dabar žymiai pelningesnis užsiėmimas yra savo žemę ne dirbti, o nuomoti karo pabėgėliams, kurie joje įsikuria laukdami, kol galės grįžti namo.

Jeruzalėje gimusi, Berlyne gyvenanti palestinietė menininkė Jumana Manna ruošiasi parodai Norvegijoje. Be skulptūros instaliacijų, ten bus rodomas ir jos filmas „Laukiniai giminaičiai“ („Wild Relatives“ / 66 min., 2018 m.), kurį Lietuvoje galėjome pamatyti Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. Kinematografinėje esė susitinka vietovės ir žmonės, tiesiogiai dalyvaujantys pasaulio (ne)pabaigos scenarijaus repeticijoje. Apie tai ir kalbamės su kūrėja.

– Jumana, kodėl jautei poreikį sukurti šį filmą?

– Filmą kūriau daugiau vedama smalsumo, ne dėl poreikio. Filmus paprastai todėl ir kuriu, nes noriu geriau suprasti tam tikrus dalykus. ICARDA istoriją pamačiau per žinias, tuomet ją transliavo visi TV kanalai. Joje atradau daug dalykų, kuriuos nagrinėjau ankstesniuose savo darbuose, konkrečiai – kultūrinių objektų archyvavimo praktikas, kurios tuo pat metu dalyvauja ir tų objektų ištrynimo, naikinimo procese. O čia turime gyvą archyvą! Mane tas vienu metu vykstantis išsaugojimo ir išnaikinimo procesas labai sudomino. Be to, jaučiau, kad šiuo atveju dar yra ką pasakyti ir kad tos senųjų sėklų išgelbėjimą nuo karo skelbiančios antraštės galbūt neatskleidė viso šio dalyko sudėtingumo. Kam apskritai naudojami sėklų bankai? Kas gauna tiesioginės naudos iš tokių institucijų? Juk iš tų perkeltų sėklų išauginti augalai buvo skirti ne maistui, o tyrimams.

Pradinis mano filmo koncepcijos taškas buvo dvi, regis, nieko bendra tarpusavyje neturinčios mažytės vietovės – Svalbardas Norvegijoje ir Bekaa slėnis Libane, kurias sujungia sėklų perkėlimas. Tuo pat metu daromos sėklų kopijos ir visame procese sąveikauja įvairios sudėtingos hierarchijos. Tad filmas prasideda siekiant suprasti, per kieno rankas keliauja iš pasaulinės saugyklos į Libano laukus perkeliamos ir po metų grįžtančios sėklos.

– Filmas prasideda šiauriųjų tunelių vaizdais, pašaliniai į juos gali patekti vos kartą per metus. Bekaa slėnyje itin kruopštų, atsakingą ir menkai apmokamą augalų apdulkinimo ir sėklų rinkimo darbą dirba jaunos sirės, ten esančios todėl, kad tėvynėje – karas. Kaip žmonės priėmė tave, atvykusią su kamera?

– Iš patirties galiu pasakyti, kad jei praleidi su žmonėmis daugiau laiko ir parodai, kad tavo motyvacija gilesnė nei vienadienis reportažas, kad tau išties rūpi tų žmonių gyvenimai ir su jais artimai susijusi tema, tuomet žmonės atsiveria, atidaro savo namų duris, noriai pasakoja.

Bet sėklos – tai juk pati žmogaus egzistavimo Žemėje esybė: nėra sėklų, nebus ir mūsų. Tačiau apie jas nei kalbame, nei galvojame...

– Kas šioje daugiasluoksnėje istorijoje kėlė didžiausią iššūkį?

– Turbūt sunkiausia buvo suprasti, kuo iš tiesų užsiima „Icarda“ kaip žemdirbystės tyrimų institutas, kokie buvo jį įsteigusiųjų tikslai ir kokią įtaką jis turi regione ir už jo ribų sėjamoms sėkloms bei žemės ūkiui apskritai. Apie tai nėra daug informacijos. Ir nors daugelis filmo veikėjų tiesiogiai su ICARDA nesusiję, man buvo svarbu suvokti jos kontekstą.

Pradėjusi tyrinėti supratau, kad ICARDA istorija neatsiejama nuo Žaliosios revoliucijos – XX a. vid. pradėtos žemės ūkio industrializacijos kuriant hibridines, didesnį derlių duodančias sėklas ir su tuo susijusius chemikalus, trąšas. Dėl Žaliosios revoliucijos poveikio aršiai ginčijamasi iki šiol: vieni tiki, kad jos deklaruojami tikslai panaikinti skurdą pasaulyje buvo patys kilniausi, bet yra ir stiprių kritiškų balsų, teigiančių, kad tai buvo tik būdas centralizuoti žemės ūkio galią kelių korporacijų ir organizacijų rankose, o rezultatas – tradicinių sėklų, taigi ir augalų, jų rūšių įvairovės išnykimas. Suvokti ICARDA vietą XX a. žemės ūkio istorijoje buvo gana sudėtinga, nes iš vienos pusės turi patį blogiausią scenarijų – tokias tarptautines korporacijas kaip „Monsanto“, o iš kitos – smulkius ūkius ir juose ekologiškai ūkininkaujančius žmones.

– Kokie buvo „Laukiniuose giminaičiuose“ rodomų žmonių atsiliepimai apie filmą?

– Vienas pagrindinių Libane sutiktų filmo herojų tiki paprastų ūkininkų naudojamais tradiciniais būdais išsaugoti sėklų įvairovę, nepritaria tokių didelių centrų kaip ICARDA veiklai ir yra kritiškai nusiteikęs bet ko, kas pereina per centralizuotą valdžios sistemą, atžvilgiu. Nusiunčiau jam interneto nuorodą, jis filmą rodė savo kieme per projektorių, seansą filmavo ir mobiliuoju telefonu transliavo artimiesiems ir draugams Sirijoje. Jis ir jo kolegos uždavė daug klausimų, ypač domėjosi pasauline sėklų saugykla – didžiule iniciatyva, palyginti su jų ūkeliais, kur sėklos laikomos stiklainiuose. O dėl ICARDA – parodžiau filmą keletui darbuotojų, su kuriais daugiau bendravome filmavimo metu. Sakė, kad patiko, bet dėl politinių niuansų kaip institucija jie nusprendė filmo nereklamuoti. Dėl to džiaugiuosi, nes mano tikslas ir nebuvo sukurti jiems reklamą!

Žiūrint „Laukinius giminaičius“ apima toks jausmas, regis, ataidi iš paties prado. Taip, pasaulyje turime tiek daug ką sutvarkyti, sustabdyti, nugriauti ir sukurti iš naujo, tik geriau. Bet sėklos – tai juk pati žmogaus egzistavimo Žemėje esybė: nėra sėklų, nebus ir mūsų. Tačiau apie jas nei kalbame, nei galvojame...

Suvokti sėklų suverenumo ir rūšių įvairovių išsaugojimo klausimo padarinius mūsų ateičiai šioje Žemėje (jei ją turime), suvokti viso to rimtumą ir svarbą yra absoliučiai pribloškiantis patyrimas. Tačiau pradėjusi daugiau tuo domėtis pamačiau, kad vis dėlto žmonės vis labiau žino, kas vyksta. Tad situacijai vis blogėjant kartu turime ir daug priešinimosi centralizuotoms sėklų sistemoms, sėklų patentavimui ir kitiems panašiems siaubingiems pasaulyje vykstantiems dalykams pavyzdžių.

– Koks tavo pačios santykis su gamta?

– Ir mama, ir tėtis užaugo kaime Palestinos šiaurėje, atvažiavę studijuoti į Jeruzalę, ten pasiliko. Valstiečių šeimose gimę mano tėvai paliko kaimą, tad kuriant filmą vienas man nuolat kilusių klausimų buvo: kodėl jie, kaip ir daugelis kitų, priėmė tokį sprendimą? Kodėl į gyvenimą kaime žiūrima iš aukšto, kaip į nepelningą variantą? Šis filmas – vienas pirmųjų mano meninių projektų, kuriuose tiesiogiai reflektuoju apie savo pačios ryšį su tradicijomis ir kaip esu nuo jų nutolusi: pati neūkininkauju ir mažai apie tai išmanau.

– Lietuvoje ravėti daržus ir pomidorus raškyti išmokstama vasarą pas močiutę… Pokalbio pradžioje paminėjai žodį smalsumas. Ar būtent jis yra pagrindinė tavo kaip menininkės varomoji jėga? O kaip dėl meno ir jo kūrėjų atsakomybės kelti svarbius politinius, socialinius klausimus?

– Smalsumas kartu su rūpesčiu ir, žinoma, tam tikras pyktis dėl to, kas vyksta. Tad tai ne paprastas, o labai kryptingas smalsumas. Mane veda ir trauka vietų, žmonių ir temų, kurios man rūpi ir kažką reiškia. Tai, kas mane sujaudina, ką jaučiu esant ir mano gyvenimo dalimi.

Yra atotrūkis tarp to, kaip menininkai mato save ir kaip yra matomi iš išorės. Nemanau, kad kuriu politinį meną, bet mano darbai yra politiniai. Apskritai visa meninė kūryba yra politinė – toks dalykas, kaip menas dėl meno, neegzistuoja. Visi meno darbai kuriami iš tam tikros politinės ideologijos, jos kontekste. Tad menininkai turi tokią pačią atsakomybę kelti svarbius klausimus, kaip ir bet kuris kitas pilietis – nei daugiau, nei mažiau.

– Filmo pabaiga suteikia vilties. Ar toks buvo tavo tikslas?

– Ne, mano tikslas nebuvo suteikti vilties, o tiesiog pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi. Kad reikia gyventi toliau, ieškoti sprendimų ir tęsti pasipriešinimą – nepaisant to, kad kartais stumiesi prieš stiprią srovę ir neatrodo, kad pavyks. Tad aš primygtinai teigiu gyvenimą ir išgyvenimą, ne viltį.

Trečiajame tūkstantmetyje pr. m. e. Eblos Karalystė buvo vienas pagrindinių Derlingojo pusmėnulio prekybos centrų. Prieš keliasdešimt metų archeologai šioje vietovėje atrado deginto molio lentelių. Šios atskleidė, kad Ebloje buvo auginama ne mažiau kaip 17 kviečių rūšių; auginama tiek, kad užtektų pamaitinti 18 mln. žmonių.

Ebla buvo maždaug 50 km į pietvakarius nuo šiandienio Alepo.

„Sėklos yra magija: atrodo negyvos, o suteikia gyvybę. Tūkstančius metų jos buvo ta dovana, iš kurios mes gauname – ir atgauname – galią ir politinį suverenumą“, – sako Vivien Sansour, savo gimtojoje Palestinoje įkūrusi Paveldo sėklų biblioteką. Iš jos ūkininkai gali pasiskolinti nuo seno šiose žemėse augintų įvairių augalų rūšių sėklų, kurias per keliasdešimt Žaliosios revoliucijos metų išstūmė agresyvios hibridinių bei GMO sėklų ir nuo jų neatsiejamų cheminių trąšų invazijos. Nurinkę derlių ūkininkai pasiskolintas sėklas su kaupu grąžina bibliotekai. V.Sansour sako, kad taip saugoma mūsų kultūrinio paveldo DNR, biologinė įvairovė ir tradicinės ūkininkavimo praktikos.

„O kodėl mums nesukėlus sambrūzdžio? Pasipriešinant patogiam pasiteisinimui „jau vis tiek per vėlu“, sambrūzdžio gyventi kitaip, gyventi už besikartojančio ciklo sunaikinti – išsaugoti – sunaikinti, gyventi su daugiau dovanų ir mažiau nuodų.“ Jumana Manna, „Mažas didelis dalykas“ („A Small / Big Thing“), Sharjah bienalė, 2017 m.