Daugiau kaip 60 proc. pasaulio krevečių rinkos pasiūlos atkeliauja iš krevečių ūkių. Pasirodo, kad jie yra vieni neefektyviausių maisto gamybos būdų pasaulyje, rašo treehugger.com.

„Daugelis įsivaizduoja, kad jų valgomos krevetės yra sugautos jūroje. Tačiau tiesa visai kitokia – didesnė tikimybė, kad šie maži riesti vėžiagyviai ant jūsų stalo atkeliavo iš sausumoje įkurtų krevečių ūkių“, - pasakojo Boone Kaufmanas, Oregono valstijos universiteto (JAV) biologas.

Mokslininkas pabandė apskaičiuoti kokį ekologinį pėdsaką palieki šį maisto pramonės sritis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiau nei pusę pasaulio krevečių atkeliauja iš dirbtinių krevečių auginimo tvenkinių. Beveik visi jų yra įkurti neturtinguose Azijos regionuose. Absoliuti dauguma šių ūkių – itin neefektyvūs, o vien jų kūrimas daro nepataisomą žalą silpnoms ekosistemoms.

Krevečių ūkiai kuriame iškertant mangrovines pelkes ir sąžalynus. Šie tropikų krūmynai pirmiausia stabdo pakrančių eroziją ir apsaugo nuo potvynių. Be to, juose gyvena nesuskaičiuojama galybė augalijos ir gyvūnijos. Krevečių fermoms reikia labai didelių plotų. „Sunku suvokti, bet vienam kilogramui krevečių užauginti reikia apie 13 – 14 kvadratinių kilometrų ploto! Pasaulio virtuvėms per metus patiekiama apie 1,6 mln. tonų ūkiuose užaugintų krevečių. Ar jūs galite įsivaizduoti kiek ploto užima jų fermos?“, - aistringai kalbėjo B. Kaufmanas. Blogiausia tai, kad iškirstos mangrovės kultivuojamos 10 metų. Paskui jose auginti krevečių nebe apsimoka, dėl nualinto dirvožemio ir vandens trūkumo. Apleistuose plotuose augalija pradeda atsigauti tik po 40 metų.

„Krevečių ūkių ekologinis pėdsakas (skaičiuojama žala gamtai, CO2 išskyrimas ir pan.) yra 10 kartų didesnis nei auginant mėsinius galvijus iškirstuose tropinių miškų plotuose“, - rašo naujienų agentūra AFP. B. Kaufmanas užtikrintai teigė, kad krevečių vartojimas gilina Azijos ekologines problemas, o už tai atsakingos daugiausia turtingos valstybės.